Vieno teisingo reitingo būti negali

2014 m.


Latvijos rektorių tarybos generalinis sekretorius profesorius Andrejs Rauhvargers, Europos universitetų asociacijai rengęs ataskaitą apie pasaulinius universitetų reitingus, pasakoja, kaip atsirado aukštojo mokslo reitingai ir ką reikia žinoti norintiems juos teisingai suprasti.

– Kada buvo pradėta sudarinėti universitetų reitingus ir koks buvo jų tikslas?

– Universitetų reitingų pradžią galime pradėti skaičiuoti nuo dviejų datų. Jungtinėse Amerikos Valstijose universitetai pradėti lyginti dar 19-ame amžiuje, pasitelkus įvairius matematinius skaičiavimus. Tačiau iki to, kaip dabar suprantame reitingus, buvo dar toli. Reitingai pasklido po visą pasaulį 2002 metų pabaigoje, kai pirmą kartą buvo sudarytas Šanchajaus reitingas. Tokia reakcija buvo netikėta patiems jo autoriams. Mažai kas žino, kad Šanchajaus reitingo kūrėjai neplanavo jo kaip pasaulinio universitetų reitingo. Kinijos vyriausybė jiems nurodė sudaryti geriausių pasaulio universitetų sąrašą, nes norėjo į juos išsiųsti studijuoti gabius Kinijos jaunuolius, kurie, tapę aukšto lygio profesionalais, po studijų grįžtų į Kiniją kurti gerovės. Tačiau nuo tos akimirkos, kai reitingas buvo paskelbtas viešai, visi jį suprato kaip pasaulinį universitetų reitingą. Taigi nuo čia prasideda tikroji universitetų reitingų pradžia.

– Dažnai susiduriame su skeptiška nuomone, kad objektyviai įvertinti universitetus – neįmanomas uždavinys, todėl į reitingus reikia žiūrėti kaip į subjektyvų požiūrį.

– Žmonės, kurie taip sako, visiškai teisūs! Universitetas yra gyvas organizmas su savo studentais, dėstytojais, tyrėjais, skirtingomis užduotimis. Sudarant reitingą reikia visa tai kažkaip paversti skaičiais. Reitingų sudarytojai dėlioja juos taip, kaip patys supranta. Pavyzdžiui, Šanchajaus reitingo autoriai sako, kad jiems svarbu įvertinti studijų kokybę, bet, mano nuomone, jie to nepadaro. Svarbiausias Šanchajaus reitingo kriterijus – kiek universiteto atstovų yra gavę Nobelio premijas. Žinoma, tai labai geras rodiklis, bet, kaip aš suprantu, jis parodo aukštą mokslinių tyrimų lygį, o ne sugebėjimą mokyti studentus. Tam atspindėti Šanchajaus reitingas neturi nė vieno kriterijaus.

Kitas gerai žinomas pasaulyje QS universitetų reitingas yra pagrįstas, kaip sako jo autoriai, universitetų reputacija. Čia viskas vyksta paprastai: daugybei žmonių visame pasaulyje  užduodamas tas pats klausimas – koks universitetas, jų nuomone, šiuo metu yra geriausias pasaulyje? Įsivaizduokite šią situaciją. Ar realu, kad atsitiktinai sutiktas praeivis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje ar Tolimuosiuose Rytuose geriausiu įvardins universitetą Latvijoje ar Lietuvoje? Tai neįmanoma, nes jie net nebus apie juos girdėję! Reitingo sudarytojai pabrėžia, kad jų užduodami klausimai visiškai objektyvūs ir jie apklausia milžinišką skaičių respondentų – apie 200 tūkstančių. Bet ar to pakanka sužinoti, kuris universitetas geriausias?

Dar vienas pasaulyje naudojamas būdas sudaryti universitetų reitingams – analizuoti jų pačių internete pateikiamus duomenis. Įvairių būdų sudaryti reitingams yra dar daugiau, juos visus galima skirtingai interpretuoti. Tačiau didžiausia problema yra ta, kad žmonės paprastai nėra linkę gilintis, kaip reitingai buvo sudaryti. Jie mato, kad kažkuris universitetas yra įvardinamas kaip geriausias, o kitas yra lentelės apačioje ar jo net visai nėra. Jie tiki, kad po šiuo sąrašu slepiasi labai rimti dalykai. Žinoma, jie ir yra rimti, bet jie tikrai atspindi subjektyvų vertintojų požiūrį.

– Sakote, kad išvengti reitingų subjektyvumo neįmanoma?

– Galbūt kada nors bus įmanoma, bet tai nėra svarbiausias reitingų kūrėjų tikslas. Svarbiau pritaikyti juos skirtingiems poreikiams. Pavyzdžiui, dabar pradedamas rengti reitingas U-Multirank leis susidaryti savo paties reitingą, pasirinkus aktualiausius kriterijus. Jei Jums įdomu, kiek studentų palieka universitetą nebaigę studijų, nurodykite sugrupuoti universitetus pagal šį kriterijų. Norite suskaičiuoti Nobelio premijos laimėtojus – taip pat įmanoma. Šio reitingo didžiausias pranašumas su  vykdytais ligi šiol bus tas, kad jo naudotojai galės patys susidėlioti reitingą ir nebebus priklausomi vien nuo autorių požiūrio.

– Kodėl pasaulyje kuriami nauji reitingai ir jų gimsta vis daugiau? Ar nebūtų logiškiau tobulinti tuos, kurie jau veikia.

– Toks požiūris būtų labai sveikintinas, bet, deja, utopiškas. Reitingai dažniausiai vykdomi iš privataus kapitalo lėšų. Natūralu, kad kapitalo savininkai, investavę pinigus, nori uždirbti. Pavyzdžiui, dienraščiui „Times“ naudinga turėti savo reitingą, nes jis labai domina skaitytojus. Jie netgi nusprendė skelbti universitetų reitingą du kartus – pavasarį ir rudenį. Tam, kad skaitytojai liktų susidomėję, visus metus primenamos su reitingais susijusios naujienos. Tai – jų būdas uždirbti pinigus ir niekas negali to uždrausti.

– Kaip Jūs manote, galbūt logiškiau reitinguoti ne universitetus, o studijų programas?

– Kai kuriais atžvilgiais toks variantas tikrai geresnis. Dažnai sudarant reitingus mokslininkai vertinami pagal paskelbtų publikacijų skaičių ir tai, kiek jos buvo cituotos. Tačiau kiekviena mokslo sritis turi susiklosčiusias savas tradicijas. Pavyzdžiui, iš medicinos mokslo tyrėjų tikimasi maždaug 8 publikacijų per metus, kurios paprastai pacituojamos maždaug 30-40 kartų. Palyginkime su informacinių technologijų mokslininkais. Jie parengia maždaug du straipsnius per metus, kurie, tikėtina, bus pacituoti maždaug keturis kartus. Jei skaičiuosime tiesiog mechaniškai, medicinos mokslų tyrėjus įvertinsime kaip dešimteriopai geresnius. Azijoje galima pastebėti atvejų, kai aukštosios mokyklos specialiai plečia savo medicinos fakultetus būtent tam, kad surinktų daugiau reitingų taškų. Jei kalbame apie humanitarinius mokslus ir meną – viskas dar sudėtingiau. Jei mokslininkai užuot rašę straipsnius leidžia knygas, dažniausiai reitinguojant tai niekaip neatsispindi. Reitingų sudarytojams per sudėtinga perskaityti visas knygas, jie dažniausiai tiesiog skaičiuoja straipsnius, minimus bendrose duomenų bazėse. Grįžtant prie klausimo apie studijų programas, jas galima lyginti tik tuomet, kai vykdomos tų pačių mokslo sričių programos. Negalime lyginti, pavyzdžiui, medicinos ir istorijos studijų programų. Tačiau tuomet iškyla kitas pavojus. Ar galime pagal tuos pačius kriterijus vertinti, pavyzdžiui, medicinos programą, dėstomą specializuotame medicinos universitete, kuriame dirba daug profesorių, yra daug skirtingų studijų programų ir analogišką medicinos programą, kuri vykdoma nedideliame medicinos fakultete? Vėlgi lyginimas negali būti vienareikšmis.

– Ar mažoms šalims, kaip Lietuva ar Latvija, reikia turėti nacionalinį reitingą?

– Toks reitingas turi prasmę tik tuomet, jei veikia bent kelios panašios institucijos, kurias galima lyginti. Mes Latvijoje turime tik šešis universitetus, tačiau juos palyginti tarpusavyje būtų labai sudėtinga. Turime Latvijos universitetą, kuris yra universalus, apima labai skirtingas studijų programas. Taip pat veikia technikos universitetas, kuris reitinguose paprastai yra gana aukštoje vietoje, nes, kaip minėjau, technikos mokslų atstovai rašo daugiau straipsnių ir yra dažniau cituojami. Dar turime medicinos universitetą ir regioninius universitetus. Ar būtų prasmės juos lyginti? Net Austrija, kuri yra kur kas didesnė šalis nei mūsų, nusprendė, kad jie yra per maži turėti nacionalinį reitingą.

– Ar universitetai, minimi reitinguose, gali sužinoti, kodėl jie pateko būtent į tą poziciją?

– Ne, negali. Žinau, kad Prancūzija bandė, kai buvo nepatenkinta tuo, kaip jos universitetai atrodo Šanchajaus reitinge. Jie bandė susisiekti su reitingo autoriais ir išsiaiškinti, bet jiems niekas neatsakė. Pačioje Kinijoje taip pat buvo nesutarimų, kai net vyriausybė bandė kištis ir sužinoti, kas atsitiko, bet atsakymas buvo tas pats – jokių komentarų. Šis klausimas ypač aktualus universitetams, kurie į reitingus patenka ne savo noru – tiesiog pagal internete pateikiamą informaciją. Juk universitetai informaciją pateikia viešai, todėl jie negali niekam uždrausti ja naudotis.

– Kaip užtikrinti, kad universitetai pateiktų tikrą informaciją? Juk visi nori parodyti savo gerąsias puses.

– Jei kalbėsime apie mokslinių tyrimų reitingus, jiems dažniausiai naudojama informacija iš įvairių duomenų bazių. Ši informacija yra tokia,  kokia yra – universitetai jos negali pakeisti. Tačiau jei norime įvertinti studijų kokybę, viskas pasidaro žymiai kebliau. Kaip kas nors, nedirbantis ir nesimokantis universitete, gali pasakyti, ar gerai dėstytojas moko studentus? Todėl vertinami tik tie kriterijai, kuriuos galima išreikšti skaičiais, pavyzdžiui, kiek studentų iš pradėjusiųjų studijas jų nebaigė. Tačiau skirtingose šalyse šis rodiklis gali būti suprantamas vis kitaip. Pavyzdžiui, Vokietijoje įstoti į aukštąją mokyklą gali praktiškai visi, gavę vidurinės mokyklos baigimo atestatą. Nieko nestebina, kad daug iš jų meta studijas vos pradėję, nes tiesiog yra tam per silpni. Kitose šalyse, priešingai, patekti į aukštąsias mokyklas labai sunku, taigi iškritimo rodiklis bus visai kitoks. Kartais taip pat skaičiuojama, kiek dėstytojų tenka vienam studentui. Kažkodėl laikoma, kad kuo daugiau dėstytojų moko studentą, tuo universitetas stipresnis. Aš nesu tuo toks tikras. Todėl vėl tenka grįžti prie to, kad kokybė visada bus suprantama subjektyviai.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

241 views
bookmark icon