Tyrėjas Ž. Martinaitis: sumanioje specializacijoje vis daugiau dėmesio skiriama aukštosioms mokykloms

2020 m. balandis


Nuo 2014 m. Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys, įgyvendindama mokslinių tyrimų, eksperimentinę plėtrą (MTEP) ir inovacijas, vadovaujasi valstybės paramos strategija – sumania specializacija. Artėjant naujam Europos Sąjungos finansavimo periodui (2021–2027 m.), diskusijose apie sumanios specializacijos tobulinimo kryptis, vis daugiau dėmesio skiriama darbuotojų gebėjimams. Sutariama, kad bet kokių inovacijų sėkmė pirmiausia koreliuoja su žiniomis ir gebėjimais. Pabrėžiant to svarbą, sumanioje specializacijoje išsikelta žmogiškojo kapitalo misija. Inovacijų politikos darbotvarkėje tai aktualizuoja aukštųjų mokyklų vaidmens, įgyvendinant sumanią specializaciją, klausimą.

Siekiant įsivertinti esamą aukštųjų mokyklų ir sumanios specializacijos santykį, nuo 2016 metų buvo vykdoma Lietuvos HESS (Higher Education for Smart Specialisation – HESS) atvejo analizė. Drauge su šalies tyrėjais ir suinteresuotomis šalimis tyrimą vykdė Europos Komisija. Tyrimas buvo grindžiamas interviu su akademinės bendruomenės nariais pagrindu.

Pastebėjimais, ryškėjančiais iš tyrimo, dalinasi mokslinių tyrimų instituto „Visionary Analytics“ partneris ir tyrimų vadovas Žilvinas Martinaitis, skaitęs pranešimą baigiamajame HESS projekto renginyje.

Vertina pozityviai, bet neintegruoja

Tyrimo rezultatų pristatymo metu Ž. Martinaitis pirmiausia atkreipia dėmesį, kad sumani specializacija, apibendrintai vertinant interviu dalyvių pasisakymus, akademinėje bendruomenėje turi gerą reputaciją. Kai kurie apklaustieji tvirtino, kad Lietuvos aukštosios mokyklos turi į sumanią specializaciją orientuotos mokslinės ekscelencijos, bet neturi studijų programų. Prasmę orientuotis į sumanią specializaciją jie tikino matantys ir dėl darbo rinkos poreikių, tendencijų (naujų industrijų, tokių kaip finansinės technologijos).

Nors potencialas pripažįstamas, vis dėlto reikšmingo aukštųjų mokyklų indėlio, įgyvendinant sumanią specializaciją, kol kas stinga.

„Ar aukštųjų mokyklų studijų ir tyrimų kryptys koreliuoja su sumanios specializacijos prioritetais? Taip, koreliacija gana didelė. Tačiau sumanios specializacijos poveikis aukštųjų mokyklų prioritetams buvo gana ribotas. Aukštosios mokyklos tikisi, kad sumani specializacija atitiks jų turimą potencialą, o besikeičiant aukštųjų mokyklų prioritetams, atitinkamai bus koreguojamos ir nacionalinės specializacijos kryptys“, – pranešime dėsto Ž. Martinaitis.

Aukštųjų mokyklų iššūkiai

Aukštosios mokyklos šiuo metu susiduria su aibe iššūkių. Vienas jų, anot Ž. Martinaičio, – mažėjantis stojančiųjų skaičius į STEM studijų programas, apimančias mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos sritis. Pranešėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėl ankstyvos karjeros vis daugiau STEM sektoriaus studentų palieka studijas, pilnai nebaigę programos. O tai galiausiai tampa srities doktorantų stygiaus priežastimi.

Ž. Martinaitis retoriškai kreipiasi į auditoriją ir dėl kolegijų vaidmens, įgyvendinat sumanią specializaciją: „Kadangi sumani specializacija nuo pat pradžių daugiausia buvo nukreipta į mokslinius tyrimus ir inovacijas, kolegijos liko už sumanios specializacijos ribų ir nedalyvauja jos įgyvendinime. Tad klausimas, kaip įtraukti kolegijas, susijęs su platesne dilema: kokia yra kolegijų pozicija Lietuvos mokslo ir inovacijų sistemoje?“

Anot Ž. Martinaičio, aukštosios mokyklos taip pat susiduria su šiais iššūkiais: nepakankamas doktorantų skaičius ir akademinio personalo stoka (ypač informatikos kryptyje), ilgalaikio finansavimo stoka ir kt. Taip pat pranešėjas aktualizuoja nuoseklios strategijos poreikį. Tokios strategijos, kuri leistų pašalinti sistemines – STEM studijų patrauklumo, doktorantūros studijų kokybės, akademinės karjeros populiarumo – problemas.

Balansas tarp mokslinių tyrimų ir dėstymo

Pasak apklaustųjų, Lietuvos aukštosios mokyklos vis dar nepakankamai užtikrina balansą tarp tiriamosios ir dėstymo veiklų. Aukštųjų mokyklų finansavimas daugiausia yra sukoncentruotas į studentų skaičius, taigi natūralu, jose dominuoja dėstymas.

Tiesa, Ž. Martinaitis savo pranešime pažymi, kad mokslinių tyrimų kokybė gerėja. Tačiau be finansavimo stygiaus (ypač iš nacionalinio biudžeto) iššūkiais išlieka ir mokslinės veiklos nepastovumas, aukštos kvalifikacijos tyrėjų trūkumas, nepakankamas dalyvavimas tarptautinėse programose.

Bendradarbiavimas su verslu

Gerųjų praktikų, kai aukštosios mokyklos bendradarbiauja su verslu, pasak tyrėjo, daugėja. Aukštosios mokyklos taip pat stiprina gebėjimus perduoti ir valdyti žinias, ypač kalbant apie intelektinę nuosavybę.

Vis dėlto, vertinant pagal EBPO standartus, bendradarbiaujama nepakankamai. Kaip kliūtis didesniam bendradarbiavimui apklaustieji ekspertai mini nepakankamai žinioms imlią ekonomiką, ribotus inkubacinių centrų išteklius, sudėtingą antreprenerystės integraciją į egzistuojančias mokymo programas.

Dvipakopė talentų pritraukimo sistema

Kalbėdamas apie talentų pritraukimo ir išlaikymo klausimą, Ž. Martinaitis pastebi, kad kol kas tendencijos daug nežada – akademinė karjera nepatraukli.

„Visgi daugelis interviu dalyvių teigė, kad grįžimas į Lietuvą – jų ilgalaikio plano dalis. Esą anksčiau tam trūko galimybių, o dabar, gavus grantą, situacija pasikeitė. Jie džiaugėsi grįžę ir dalis teigė dirbantys pasaulinio lygio mokslinėse grupėse. Kai kuriems grįžusiems mokslininkams tai svarbus žingsnis jų, kaip mokslininkų, karjeroje.

Paklausus, kas stabdo tyrėjus grįžti į Lietuvą, dažnai atsakoma, kad nenorima atsisakyti užsienio universitetuose jau pasiektos karjeros. Nuo grįžimo atbaido ir didelis biurokratizmas, gavus grantą. Pavyzdžiui, visas konferencijas reikia planuoti iš anksto, reikalingų reagentų pirkimas yra labai sudėtingas, o įrangos, anot interviu dalyvių – neįmanomas“, – prisimena Ž. Martinaitis.

Siekiant spręsti talentų pritraukimo ir išlaikymo klausimą, Ž. Martinaitis siūlo ne tik stiprinti tyrėjo karjeros patrauklumą apskritai, tačiau taip pat tobulinti esamas tikslines programas. Dabartinės programos siekia pritraukti užsienio šalyse įsitvirtinusius mokslininkus. Tačiau, jo teigimu, tai nėra labai realistiška –prestižiniuose mokslo ir studijų centruose įsitvirtinusiems tyrėjams Lietuvos programos nėra tiek patrauklios, kad atsisakytų turimos nuolatinės darbo vietos. Todėl Ž. Martinaitis siūlo taikyti dviejų pakopų sistemą.

„Pirma, norint stiprinti pasaulinį lygį pasiekusius Lietuvos tyrimų centrus, reikia sudaryti galimybes jiems prisitraukti geriausius postdokus (podoktorantūros studentus – aut. pastaba). Pastarieji dar nėra įsitvirtinę užsienio institucijose ir darbas aukšto lygio Lietuvos centruose jiems, tikėtina, būtų patrauklus. Antra, jei norime sukurti tarptautinio lygio tyrimų centrus, programa turėtų būti skirta brandiems užsienio tyrėjams, tačiau nebūtina jų reikalauti dirbti Lietuvos mokslo ir studijų institucijose pilnu etatu. Tokiems projektų vadovams būtina sudaryti galimybes sudaryti tyrimų ir studijų programas, samdyti Lietuvos ir užsienio jaunesnių tyrėjų ir postdokų komandas, kurios vis tai įgyvendintų“, – mano Ž. Martinaitis.

Reaguodama į tyrimo rezultatus, įžvalgomis, į ką Lietuvai vertėtų koncentruotis naujame sumanios specializacijos periode, pasidalino ir Europos Komisijos Jungtinių tyrimų centro ekspertė Eskarne Arregui. Su ekspertės įžvalgomis kviečiame susipažinti čia.

83 views
bookmark icon