S. Mačiukaitė-Žvinienė: strategijų įgyvendinimas yra mūsų Achilo kulnas

2019 m. gruodis


Atrodytų, technologijos įgalina turėti kokybiškiausią, labiausiai personalizuotą, į palankų karjeros startą orientuotą švietimo sistemą istorijoje. Tačiau į švietimo situaciją Lietuvoje dažnai laidomos kritikos ir nusivylimo strėlės – esą nespėjame susidoroti su modernaus pasaulio iššūkiais, pažangos atveriamomis galimybėmis pasinaudojame per retai ir sunkiai gebame patenkinti kintančius visuomenės poreikius.

Pastarojo dešimtmečio švietimo galvosūkius narpliojame su buvusia LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, Vilniaus universiteto profesore, Lietuvos švietimo tarybos pirmininke Saule Mačiukaite-Žviniene. Projektuodama ateities kryptį, S. Mačiukaitė-Žvinienė Lietuvai siūlo naują koncepciją „Švietimas 5.0“.

– Kokius išskirtumėte svarbiausius globalius (arba Europos Sąjungos lygmens) švietimo politikos darbotvarkės pokyčius per pastaruosius 10 metų? Kokie švietimo srities klausimai išsaugo, naujai įgyja aktualumą?

– Švietimo sistema nuolat susiduria su įvairiais iššūkiais. Tai viena iš nedaugelio politikos sričių, kuri yra labai dinamiška, tarsi „gyvas organizmas“. Kaip vieną svarbiausių tarptautinės švietimo politikos darbotvarkės pokyčių išskirčiau „Erasmus“ (dabar – „Erasmus+“) programos veiklas.

Aktualumą tarptautinėje darbotvarkėje išsaugo tokie klausimai, kaip įtraukus švietimas, lygių galimybių švietime užtikrinimas bei mokymasis visą gyvenimą. Svarstant, kaip suvaldyti su tuo susijusius iššūkius, vis daugiau diskutuojama apie tai, kokios žinios, gebėjimai ar vertybės yra būtinos bei kaip jas ugdyti daugiapakopėje švietimo sistemoje.

– Kokios naujos švietimo politikos idėjos įgauna palaikymą, kokios jį praranda? Susidaro įspūdis, kad dažniau kvestionuojamas dešimtmečio pradžioje populiarus įsitikinimas, kad žinių įsiminimas nėra svarbus mokymosi rezultatas.

Svarbiausia, manau, yra tai, kad pasiektas sutarimas švietimą laikyti valstybių pamatu ir prioritetine sritimi. Tai rodo ir akivaizdūs veiksmai: įvairiausiose diskusijose, pavyzdžiui, apie saugumą ar klimato kaitą, taip pat yra skiriamas dėmesys švietimui. Kalbant detaliau, nieko keista, kad aktualumą darbotvarkėje praranda „tradicinis“ švietimas, kai mokytojas yra žinių davėjas, dominuoja faktų įsiminimas, o mokymosi erdve yra laikoma tik švietimo įstaiga. Moderniai švietimo sistemai keliami nauji reikalavimai.

Rugsėjį Berlyne vykusiame pasauliniame forume „Sumani valstybė“ siūliau koncepciją „Švietimas 5.0“. Tokios koncepcijos ašimis laikau įtraukų ugdymą bei mokymąsi visą gyvenimą įvairiose aplinkose, suteikiant besimokantiems plačias karjeros galimybes. Versijoje 5.0 įgytos žinios yra socialiai orientuotos, technologijos yra prieinamos kiekvienam besimokančiam, o mokytojas yra vedlys.

– Kaip Lietuvos švietimo sistemai sekasi reaguoti į globalias tendencijas? Ar ir kuo mūsų švietimo sistema specifinė? Galbūt yra švietimo politikos iššūkių, kurie atrodo aktualiausi Lietuvai?

Mūsų valstybė geba reaguoti į svarbiausius iššūkius bei pritaikyti kitų šalių gerąją patirtį. Lietuvos narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) suteiks mums dar daugiau galimybių mokytis iš geriausių. Visgi mūsų valstybė yra besiformuojanti. Taigi ir mūsų švietimo sistema evoliucionuoja ir nuolat susiduria su daugialypiu novatoriškumu. Viena vertus, reaguojame į globalius, ypač Europai būdingus, iššūkius, atsižvelgiame į tarptautinių organizacijų rekomendacijas. Pagal tai sprendžiame socialinio mobilumo, prieinamumo, skaitmenizacijos švietime klausimus. Kita vertus, reaguojame ir į specifinius, Lietuvai būdingus iššūkius. Svarstome apie švietimo sistemos kokybės tobulinimą ir įgyvendinamų priemonių tvarumą. Ieškome sprendimų, kaip atliepti asmens ir visuomenės poreikius, tokius kaip vaikų neformalaus švietimo ar valstybės užsakymo modeliavimo.

– Dar dešimtmečio pradžioje nusibrėžėme valstybės pažangos viziją „Lietuva 2030“. Viena iš raidos krypčių – besimokanti visuomenė, moderni ir dinamiška, pasirengusi ateities iššūkiams ir gebanti veikti nuolat kintančiame pasaulyje. To siekiant, Lietuvos švietimo sistema nuolat reformuojama ar keičiama mažesnėmis apimtimis. Ar išmokome „įveiklinti“ strategijas? Į praėjusį dešimtmetį žvelgiant retrospektyviai – kaip manote, kokie švietimo politikos pokyčiai ar reformos turės didžiausią įtaką švietimo kokybei ilgalaikėje perspektyvoje?

Apgailestaudama turiu pripažinti, kad strategijų įgyvendinimas tebėra mūsų Achilo kulnas. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį švietimo srityje įvyko ne vienas svarbus sisteminis pokytis. Išskirti sprendimus, kurie turės didžiausią įtaką švietimo kokybei ilgalaikėje perspektyvoje, kol kas yra gana sudėtinga, poveikį svarbu vertinti labai kompleksiškai. Kaip pozityvius pokyčius išskirčiau privalomą priešmokyklinį ugdymą, profilinį mokymą, neformalaus vaikų švietimo krepšelį, studijų bei mokslinės veiklos vertinimą. O vienas svarbiausių, mano nuomone, pokyčių įvyko pačiame švietimo politikos formavime sprendimų priėmime vis svarbesniais tampa įrodymai.

– Žvelgiant į naują dešimtmetį – ko reikia, kad būtų rasti veiksmingiausi ir efektyviausi švietimo problemų sprendimo būdai? Kur mūsų valstybei (pirmiausia) dar reikia susitelkti ir sustiprėti per ateinančius 10 metų? Kas galėtų būti pokyčių iniciatoriais?

Esame tarptautinės bendruomenės nariai, todėl procesai, vykstantys kitose šalyse, bei tarptautinių institucijų rekomendacijos neabejotinai turi poveikį ir Lietuvos švietimo sistemos raidai. Taigi turėtume atsakingiau įsiklausyti į Europos Komisijos, EBPO, tarptautinių ekspertų įžvalgas. Ypač tas, kurios pabrėžia skaitmenizacijos procesų svarbą.

Iššūkiu ir toliau išlieka bendro suinteresuotų šalių sutarimo dėl švietimo tikslo paieškos. Toks sutarimas padėtų sustiprinti priimamų sprendimų tvarumą bei pasirinkti efektyviausias įgyvendinimo priemones. Juk net mažiausi pokyčiai, vykstantys švietimo sektoriuje, ilgalaikėje perspektyvoje turės poveikį darbo rinkai, žinių plėtrai, pilietiškumui bei kiekvieno visuomenės nario, kaip asmenybės, formavimuisi.

Ateities iššūkiams įveikti, manau, yra būtini gebėjimai, skatinantys inovatyvumą bei kūrybiškumą. Dėl to svarbu ugdyti plačiai ir kritiškai mąstančias asmenybes, gebančias nuolat mokytis, gyventi ir dirbti įvairiose socialinėse aplinkose. To siekdami, prioritetą turime teikti mokytojų rengimo, kvalifikacijų tobulinimo ir jų karjeros valdymo klausimams.

Negalėčiau išskirti vieno konkretaus asmens ar institucijos, kuri galėtų būti pokyčių švietimo sistemoje iniciatore. Kiekvieno individo žinios ir patirtis prisideda prie pokyčių inicijavimo. O atsakomybė už pokyčių įgyvendinimą tenka institucijų vadovams ir spendimų priėmėjams.

– Spalio mėn. Lietuvos švietimo taryba pradėjo dirbti nauja sudėtimi, o jūs pradėjote eiti šios tarybos pirmininkės pareigas. Kokius svarbiausius uždavinius šiai tarybos kadencijai keliate?

Taryba sutarė dėl pagrindinių savo prioritetų, kurie orientuoti į socialiai teisingą, įtraukią ir tvarią švietimo sistemą, taip pat mokytojo vaidmens ir lyderystės švietimo įstaigose stiprinimą. Svarbiausi keliami uždaviniai, siekiant įgyvendinti minėtus prioritetus, apima konkrečių siūlymų teikimą, švietimo bendruomenės telkimą, visuomenės informavimą apie švietimo būklę ir pokyčių svarbą.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

517 views
bookmark icon