N. Putinaitė: kai reformos peržengia politinį ciklą, jų neįmanoma sėkmingai įgyvendinti

2019 m. gruodis


Violetos Boskaitės nuotr.

XX amžiaus pabaigoje Europos aukštasis mokslas iš elitinio pasuko masiškumo link. Tuomet dėtos pastangos, kad visos socialinės grupės turėtų lygias galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą. Lietuvoje aukštojo mokslo masiškumas piką pasiekė apie 2000-uosius metus. Tačiau tendencijos kinta.

Kaip tinkamai subalansuoti aukštojo mokslo finansavimą, kokybę ir vienodą prieigą prie švietimo ir mokslo? Būtent tokį galvosūkį jau daugiau nei dešimtmetį sprendžia Lietuva. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente, filosofe dr. Nerija Putinaite. Su politine švietimo ir mokslo darbotvarke N. Putinaitė dirbo 2004–2008 m. eidama LR Prezidento Valdo Adamkaus patarėjos pareigas. Vėliau, po 2008 m. Seimo rinkimų, pašnekovė buvo pakviesta užimti viceministrės, atsakingos už švietimą ir mokslą, pareigas tuometinio ministro Gintaro Steponavičiaus politinėje komandoje.

Programuojame socialinę atskirtį

Ne vienoje pasaulio valstybėje, kuriose aukštasis mokslas tapo masiniu, ilgainiui paaiškėjo, kad valstybė visgi nėra pajėgi tinkamai finansuoti kiekvieno asmens ar daugelio asmenų aukštojo išsilavinimo.

„Kadangi valstybinių resursų neužtenka, galime stebėti, kad aukštojo mokslo prieinamumas ribojamas. Siekiant suteikti aukštąjį išsilavinimą kuo didesniam skaičiui studentų, krenta ir studijų kokybė. Tai kelia dilemą – kaip tinkamai subalansuoti finansus, kokybę ir masiškumą. Šioje situacijoje ryškėja universitetų diferenciacija. Vieni universitetai labiau orientuojasi į studijas, kiti dar stengiasi daryti mokslinius tyrimus ir studijas sieti su jais. Pati universiteto iškaba pradeda ne tiek jau daug ir reikšti“, – mano pašnekovė.

Tarp universitetų atsirandantys kokybės skirtumai, pasak N. Putinaitės, sudaro prielaidas socialinės atskirties didėjimui. „Aukštųjų mokyklų masiškumas padėjo įveikti socialinę atskirtį, nes galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą turėjo ir socialiai pažeidžiamų šeimų vaikai. Tačiau universitetams ėmus diferencijuotis pagal skirtingą studijų kokybę, socialinės atskirties didėjimas tapo naujai užprogramuotas. Dažniausiai pagrindas socialinei atskirčiai padedamas bendrajame ugdyme. Taip nutinka, kai neturtingų šeimų vaikai, neskiriant atskiro dėmesio jų padėčiai, baigia prastesnes mokyklas. O tai jiems sudaro mažesnes galimybes įstoti į kokybiškus universitetus“, – dėsto N. Putinaitė.

Pašnekovės išvadą galima iliustruoti ne vienu tyrimu. Štai 2018 m. Vyriausybės strateginės analizės centro atliktos analizės išvadose rašoma, jog moksleiviai iš socialiai pažeidžiamų šeimų kur kas dažniau renkasi kolegijas ir silpnesnius universitetus. Į geriausiai QS reitinge vertinamą Vilniaus universitetą moksleiviai iš nepasiturinčių šeimų įstoja net penkis kartus rečiau negu likę bendramoksliai. Taigi, kai pažangios pasaulio valstybės socialinę atskirtį, atsirandančią dėl kokybinių mokyklų skirtumų, dar tik įsivardina kaip galimą grėsmę, Lietuvoje tai jau status quo.

„Mūsų mokyklos jau dabar yra labai skirtingo kokybinio lygio. Pamatus socialinei diferenciacijai arba socialiniam neteisingumui jau pasiklojome. Todėl labai svarbu tai įsisąmoninti ir imtis rimtų reformų. Tik taip išvengsime politikos, orientuotos į pašalpų mokėjimą“, – akcentuoja pašnekovė.

Apie tai, kad švietimo sistema Lietuvoje ruošia naujus pašalpų gavėjus, po susitikimo su Prezidentu Gitanu Nausėda ir švietimo institucijų atstovais griežtai pasisakė ir valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Ne veltui. Dar 2017 m. Valstybės kontrolė nustatė, kad kai kuriose bendrojo ugdymo mokyklose besimokantys vaikai ateityje nesugebės gyventi ir dirbti savarankiškai – juos reikės išlaikyti, o siekis gerinti mokinių pasiekimus šalies strateginiuose dokumentuose yra tik „popierinis“ įsipareigojimas. Situacija kinta lėtai – iš dvylikos Valstybės kontrolės audite pateiktų rekomendacijų kol kas pavyko įgyvendinti vos vieną. A. Dulkys konstatuoja, kad švietimo iššūkiai peržengė sektoriaus ribas – švietimo sistemoje susikaupusios bėdos jau išaugo iki nacionalinio saugumo ir gynybos problemų.

Pasiekimų disproporcija tarp skirtingų mokslo sričių

Kaip dar vieną Lietuvos skaudulį, N. Putinaitė išskiria netolygumus mokslo sistemoje.

„Mokslo sritys, kurios sovietmečiu turėjo mažesnį įdirbį arba buvo ideologizuotos, pavyzdžiui, socialinių ir humanitarinių mokslų, net jei ir progresuoja greičiau už kitas, pasiekia mažiau nei tos, kurios turėjo didesnį įdirbį, pavyzdžiui, fizinių ar biomokslų. Dėl skirtingų startinių pozicijų nepriklausomybės pradžioje matome pasiekimų disproporciją tarp skirtingų mokslo sričių. Disproporcija mažėja, tačiau tai, manau, išlieka dideliu iššūkiu valstybei“, – teigia pašnekovė.

Pernelyg didelė infrastruktūra stabdo reformas

Studijų kokybės ir mokslo netolygumo problemas, pasak N. Putinaitės, Lietuva galėtų spręsti susikoncentruodama į dviejų šalies universitetų stiprinimą.

Iš sovietmečio paveldėjome labai stipriai išvystytą švietimo infrastruktūrą. O tai, pašnekovės teigimu, ne tik reiškia išteklių švaistymą ir neefektyvumą, bet ir stabdo reformas.

„Didelė problema, apie kurią per mažai kalbama, yra profesinio mokymo infrastruktūra. Nors bandymų ją optimizuoti jau buvo, tačiau ji tebėra per didelė. Santykis tarp pastatų, jų įrengimo ir išlaikymo kaštų bei mokinių, besinaudojančių šia infrastruktūra, skaičiaus yra neadekvatus. Manau, kad tokia profesinio mokymo infrastruktūra, kokia ji yra šiandien, užkerta kelią reformoms“, – mano pašnekovė.

Iliustruodama šį teiginį, N. Putinaitė primena ilgai (apie 2014–2017 m.) besitęsusią diskusiją dėl pameistrystės. Ji susijusi su klausimu, kur – ar profesinėje mokykloje, ar verslo įmonėje – mokinys turi mokytis.

„Tuometinės švietimo ir mokslo ministerijos pozicija išlaikyti mokymą ar bent nemenką jo dalį profesinėse mokyklose, mano supratimu, yra susijusi su išplėtota infrastruktūra, ir pastangomis ją „užpildyti“ mokiniais“, – pastebi N. Putinaitė.

Kalbant apie mokymosi visą gyvenimą situaciją, anot N. Putinaitės, ji panaši – resursai taip pat nukreipiami ne ten, kur jų iš tiesų labiausiai reikia.

„Profesinio mokymo infrastruktūra gali būti priežastis, kuri stabdo lankstesnių ugdymosi modelių paiešką, ypač galvojant apie mokymąsi visą gyvenimą. Šiuo metu didžioji Europos Sąjungos lėšų, numatytų mokymosi visą gyvenimą plėtrai, dalis yra skiriama profesiniam mokymui, įskaitant ir mokymo programų rengimą. Tačiau poreikis visai kitoks. Mokymosi visą gyvenimą sistema turi būti labai lanksti, prisitaikanti prie žmonių poreikio, įtraukiant į ją mokytis nelinkusius žmones. O tokia sistema, kaip profesinio mokymo, labiau pati diktuoja pasiūlą, nes nėra pakankamai lanksti“, – pastebi pašnekovė. Į mokymosi visą gyvenimą sistemą N. Putinaitė siūlo verčiau aktyviau įtraukti įvairias visuomenines organizacijas.

Lėtos reformos

Švietimo sistemos reformos vyksta, bet, kaip teigia pašnekovė, pernelyg lėtai. Neretai jos peržengia politinį ciklą ir dėl to yra tik iš dalies sėkmingos.

„Lietuvoje reformų įgyvendinimas labai užsitęsia, nėra tęstinumo. Prisiminkime etatinio mokytojų darbo apmokėjimo reformą. Šis modelis buvo parengtas dar 2004 m., o 2007 m. imtas išbandyti mokyklose. Eksperimentas buvo sustabdytas, prasidėjus krizei, nes paprasčiausiai tuo metu nebuvo galimybių pertvarkyti finansavimą“, – sako docentė.

Pašnekovė akcentuoja naujos politikos eksperimento svarbą ir nurodo, kad testuojant modelį buvo identifikuotos jo problemos, ieškota būtų jas spręsti. Vis dėlto, N. Putinaitės manymu, praėjusiais metais įvestas visai kitoks etatinio apmokėjimo modelis negu tas, kuris buvo išbandomas mokyklose.

„Tuo, jog etatinio apmokėjimo modelis senas, netgi buvo manipuliuojama. Ši patirtis, manau, yra aiški indikacija, kad pirminė reformos idėja, keičiantis valdžiai, gali būti iš esmės modifikuota. Pagal šiandieninę praktiką, kai reformos peržengia politinį ciklą, jos nėra tęsiamos, menkai remiasi ankstesniu parengtumu. Etatinio apmokėjimo pertvarka įvyko, buvo įvesta staigiai. Tačiau jos neaiškumas ir menkas pasirengimas būtent tokiai reformai lėmė, kad už ją buvo sumokėta didelė politinė kaina – ministrės atstatydinimas“, – tikina N. Putinaitė.

Stinga profesionalumo

N. Putinaitė nuogąstauja ir dėl nepakankamo politikų profesionalumo. Kaip pavyzdį pašnekovė mini nemokamų bakalauro studijų idėją.

„Atrodo, kad keldami nemokamo bakalauro idėją taip kaip ji šiandien keliama, politikai nesuvokia, į kokius galimybių rėmus mus įspraudžia Konstitucija. Jie kalba taip tarsi Lietuvos aukštojo mokslo sistema būtų kuriama iš naujo, nuo pat pagrindų. Nemokamas bakalauras turbūt labai gražiai skamba visuomenės ausyse, tačiau tai yra absoliutus populizmas“, – konstatuoja buvusi Prezidento patarėja.

N. Putinaitė primena Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad valstybė negali mokėti už visų įstojusiųjų mokslą, o tik už tuos, kurių jai reikia kaip specialistų. „Mokėjimas už visų studijas reikštų, kad visiškai neidentifikuojama, koks yra valstybės poreikis. Konstitucinis Teismas yra labai suprantamai išaiškinęs ir apie akademinę diferenciaciją. Į nemokamas studijų vietas aukštosios mokyklos gali priimti ne socialiniu pagrindu, o pagal akademinius pasiekimus. Vis tik viešuose politiniuose svarstymuose tai yra visiškai ignoruojama. Kadangi greta nėra kalbama apie LR Konstitucijos pakeitimus, tokį diskursą aš vertinu kaip visišką neatsakingumą“, – konstatuoja N. Putinaitė.

Pasak pašnekovės, visa tai parodo, kad aukštasis mokslas, užuot buvęs rimtu rūpesčiu, dažniau tampa politinių manipuliacijų įrankiu.

Besiformuojanti visuomenė

Politinės kaitos įtaką reformų įgyvendinimui būtų galima mažinti gerai parengtomis ilgalaikėmis strategijomis, brėžiančioms aiškią kryptį. Tačiau kol kas, anot pašnekovės, strategijos Lietuvoje neturi didelio politinio svorio – vyriausybės pasikeičia ir strategijų „šeimininko“ nebelieka.

„Strategijų atsiranda daug, bet jos tik iš dalies įgyvendinamos. Įžvelgiu kelias esmines to priežastis. Pirma, rengiant strategijas, mažai remiamasi tyrimais, stinga gilesnio problemų supratimo. Antra, pasigendu konkrečių, į problemų sprendimą orientuotų priemonių. Priemonės strategijų įgyvendinimui neretai atitrūksta nuo tikslų. To priežastis – institucinė (ministerijų) inercija. Neretai nutinka taip, kad ministerijos, rengdamos numatomas strategijos priemones, į jas įtraukia tai, ką jau ir taip vykdo ar yra nusimatę vykdyti, rutininius darbus. Tada tas strateginis pokytis ir neįvyksta. Pavyzdžiui, net ir 2013 m. Seimo patvirtinta, iki 2022 m. galiojanti Valstybinė švietimo strategija – pernelyg bendra. Ji pateikta kaip vizija. Jau dabar aišku, kad didžioji dalis keltų tikslų nebus įgyvendinta, net ir nebuvo įgyvendinama. Strategijos turėtų būti daug konkretesnės“, – pastebi pašnekovė.

Visgi tai, kad strategijų įgyvendinimas Lietuvoje stringa, N. Putinaitė sieja ir su sparčiai besiformuojančios valstybės bruožu.

„Mūsų valstybėje pokyčiai vis dar spartūs. Tai ypač juntama prieš ir po įstojimo į Europos Sąjungą, kuomet buvo sparčiai reformuojama labai daug sričių. Europos Sąjungos struktūrinė parama tam taip pat daro poveikį, kai kada prasilenkiantį su strateginiais dokumentais, nes jis remiasi kitais dokumentais. Esame palyginti vis dar jauna šalis. Gali būti, kad dėl sparčios šalies kaitos dalis strateginių nuostatų Lietuvoje pasensta greičiau, negu pasibaigia jų galiojimo laikas“, – teigia N. Putinaitė.

Ji tikina, kad brandos etapas, kai į strategijas žiūrėsime kaip į dokumentus, aiškiai nurodančius kryptį, nepaisant politinių pokyčių, turėtų palaipsniui ateiti. Tuomet ir reformos, užuot priminusios gaisrų gesinimą, ims panašėti į strateginius žingsnius.

Reformoms reikia ypatingų sąlygų

Galiausiai N. Putinaitė pažymi, kad pati politinio valdymo struktūra Lietuvoje nėra palanki didelio masto reformoms. Reikia ypatingų sąlygų – sutarimo tarp Vyriausybės ir Seimo, – kad rimtos pertvarkos įvyktų.

„Nors reformas Lietuvoje siūlo Vyriausybė, tačiau galutinį sprendimą dėl jų pavidalo priima Seimas. Tačiau profesionaliai reformas gali parengti tik Vyriausybė, turinti tam išteklių. Tad, strategiškai planuojamos reformos yra įmanomos tik tada, kai Seimo dauguma nekonfliktuoja su Vyriausybe ir iš esmės nekeičia jos teikiamų pasiūlymų. Dabartinėje kadencijoje tarp šių institucijų, ypač kas liečia švietimo ir mokslo klausimus, stebėjome daug įtampų. Dėl to šiame politiniame cikle galimybių įgyvendinti rimtesnes reformas nematau“, – sako pašnekovė.

Esama šalių, N. Putinaitės teigimu, kuriose praktika kitokia: vyriausybė teikia siūlymus, ir parlamentas negali jų iš esmės keisti. Jis gali priimti, atmesti arba teikti pastabas. Lietuvoje tokią diskreciją Vyriausybė turi tik svarstant Biudžeto įstatymą. Matome, kad šiuo atveju esama įvairių pasiūlymų, interesų kovų, tačiau Vyriausybė vis tiek prižiūri įstatymo integralumą. Jei panašiai vyktų su reformomis, būtų didesnė tikimybė, kad pokyčiams bus profesionaliai pasirengta, reformos nebus „nugludintos“ iki kosmetinių pataisymų ar nebus paverstos savo priešingybe.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

787 views
bookmark icon