M. Medineckienė: aukštojo mokslo sistemoje pokyčiai yra būtini

2017 m. gruodis


Viešojoje erdvėje netylant kalboms apie tai, kad švietimo sistemos būklė po aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos turėtų gerėti, netrūksta ir diskusijų apie į užsienį nutekančius jaunuosius Lietuvos protus. Kaip dabartinę aukštojo mokslo būklę ir artėjantį aukštojo mokslo įstaigų optimizavimą vertina jaunieji Lietuvos mokslininkai? Kokias galimybes gauna ir su kokiais iššūkiais susiduria mokslininko karjeros siekiantys jaunuoliai? Apie tai kalbamės su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininke dr. Milena Medineckiene.

Viešoje erdvėje kalbama, kad Lietuvos mokslo ir studijų institucijų tinklas nėra efektyvus, dubliuojasi tyrimų tematikos ir studijų programos. Kaip problemos sprendimas siūloma aukštojo mokslo institucijų konsolidacija. Kaip jūs, jaunieji mokslininkai, vertinate šį procesą? Ar jam pritariate? Kaip manote, kaip pertvarka palies jaunuosius mokslininkus?

Situacija yra pakankamai sudėtinga. Pokyčių nori visi – tiek jaunieji, tiek vyresnieji mokslininkai bei dėstytojai. Neveltui daug kalbama apie atlyginimus ir sudėtingą mokslo darbuotojų situaciją. Žinoma, norisi kokybiškų pokyčių, norisi, kad tie pokyčiai vestų prie apčiuopiamų rezultatų.

Šiai dienai jaunuosius mokslininkus gąsdina tai, kad nėra konkrečių sprendimų, trūksta aiškių pasiūlymų. Yra kalbama apie tai, kad bus pertvarkoma finansavimo sistema ir optimizuoti universitetai. Daug kalbama apie tai, kokie bus rezultatai, tačiau apie tai, kokie konkretūs žingsniai bus padaryti jų siekiant kol kas kalbama mažai. Mokslininkams kelia nerimą tokie paprasti klausimai, kaip, pavyzdžiui, nežinomybė, kurios įstaigos diplomas po universitetų susijungimo, baigus doktorantūrą, bus gautas, kiek laiko truks studijos ar studijos bus mokamos. Yra daug elementarių klausimų, kurie vis dar nėra atsakyti, nes iš tikrųjų niekas iki galo nežino, kaip viskas atrodys. Bet iš esmės galiu pasakyti, kad pokyčiai aukštajame moksle yra būtini ir neišvengiami. Visais laikais žmonės priešinosi pokyčiams. Dabar girdžiu iš savo kolegų jaunųjų mokslininkų, kad esame pasiruošę ir netgi ištroškę pokyčių. Bet, akivaizdu, kad situacija išlieka įtempta, vyksta daug negražių politinių žaidimų, susijusių su aukštojo mokslo reforma: kiekvienas stengiasi pasirūpinti savo asmeniniais bei politiniais interesais. Kai kurie bijo prarasti savo darbo vietas – tai  suprantama. Bet, kalbėdama jaunųjų mokslininkų vardu, neturėčiau nerimauti, nes visais laikais jauni ir gabūs žmonės buvo paklausūs ir reikalingi. Noriu tikėti, kad Lietuvos aukštajame moksle jie yra ir bus reikalingi.

Kaip manote, kas turėtų pasikeisti, kad galėtume sakyti, jog mokslininkų padėtis Lietuvoje gerėja?

Aš manau, kad iš esmės Švietimo ir mokslo ministerijos ketinimai yra geri. Daugiausiai klausimų kyla dėl to, kaip užtikrinti reformos įgyvendinimo skaidrumą? Didelių vilčių teikia vienas iš esminių kriterijų – finansavimo sistemos pertvarka. Labai tikiuosi, kad tai atsilieps tiek dėstytojų atlyginimams, tiek ir doktorantų stipendijoms. Neseniai prašėme, kad būtų atsižvelgta į susitarimą tarp Lietuvos studentų sąjungos ir LR Vyriausybės, kuriame buvo numatyta, kad stipendijos palaipsniui kils iki 2018 m. Deja, plenarinėje Seimo sesijoje šis pasiūlymas buvo atmestas. Dabar belieka tikėtis, kad tos lėšos, kurios bus skirtos aukštojo mokslo reformai nueis teisinga linkme ir, visų pirma, bus investuota į dėstytojų atlyginimų ir doktorantų stipendijų kėlimą. Kitaip kitas mūsų pokalbis galės vadintis – „Kaip sustabdyti jaunųjų mokslininkų emigraciją?“

Kalbant apie kitus pokyčius, reikia pastebėti, kad turime daug gerų laboratorijų, į kurias investuoti didžiuliai finansai ir į kurias galėtume pritraukti gerų mokslininkų iš užsienio. Vis dėlto mano manymu, reikėtų peržiūrėti infrastruktūros valdymo strategiją bei atsižvelgti į šios infrastruktūros priežiūros ir palaikymo kaštus. Tačiau visiems šiems pokyčiams trūksta aiškios strategijos.

Pakalbėkime apie kitas aktualijas susijusias su aukštuoju mokslu. Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo plagijavimo skandalas. Kaip tai vertina jaunieji mokslininkai? Ko galime pasimokyti iš šios situacijos?

Anksčiau, kalbėdami apie akademinį nesąžiningumą, dažniausiai kalbėdavome apie studentus ir jų nusirašinėjimą. O dabar šie klausimai iškilo visai kitame lygmenyje. Manau, kad akademinis nesąžiningumas yra dar didesnė ir opesnė problema, kai kalbame apie valdančiųjų asmenų lygmenį. Mes, kaip jaunieji mokslininkai, inicijuojame diskusijas, konferencijas šia tema. Juk akademinis sąžiningumas yra labai svarbus doktorantūros laikotarpiu, kai jaunieji mokslininkai nusprendžia siekti daktaro laipsnio. Reikėtų, kad darbų vadovai daugiau liestų šią temą.

Kuomet studijavau VGTU, pirmas dalykas, kurį man paaiškino – tai kas yra plagiatas ir kaip reikėtų teisingai cituoti, kad nebūtų susidurta su akademiniu nesąžiningumu. Manau, kad vienas esminių dalykų, kuriuos vadovas turėtų paaiškinti – kas yra kokybiškos publikacijos, aukšto lygio žurnalai, jų cituojamumas, savicitavimas, kaip teisingai cituoti, kas leistina ir neleistina cituojant kitą autorių. Todėl būtų protinga į universitetų doktorantūros studijų programos privalomus dalykus įtraukti modulį apie tai, kaip teisingai rašyti publikacijas ir jas cituoti. Šie dalykai dažnai keičiasi. Tais laikais, kai gerb. ponas Baršauskas rašė savo habilitaciją egzistavo visiškai kitokios taisyklės ir reikalavimai nei yra dabar. Šiuo metu reikalavimai yra daug griežtesni ir jie nuolat atnaujinami. Vis dėlto visos šios situacijos teigiama pusė yra ta, kad žmonės pradeda daugiau domėtis ir eskaluoti šią temą.

Pasidalinkte savo patirtimi: su kokiais iššūkiais susiduria jaunasis mokslininkas baigęs doktorantūros studijas?

Apie doktorantūrą galėčiau pasakyti daug pozityvių dalykų. Iš tikrųjų doktorantams yra sudaroma pakankamai daug galimybių keliauti, pristatyti savo mokslinius darbus konferencijose  ir netgi stažuotis užsienio universitetuose. Vis dėlto turiu pažymėti, kad tai labai priklauso nuo institucijų, kuriose studijuojama. Mes Sąjungoje labai dažnai susiduriame su mokslininkais, kurie ateina pas mus ir sako, kad jų institucijoje nėra galimybės gauti papildomų lėšų stažuotėms ar išvykoms. Čia įžvelgiu problemą universiteto strateginio valdymo lygmenyje, nes aš, pavyzdžiui, galėjau stažuotis bet kurioje pasaulio šalyje, jeigu tik sugebėčiau pagrįsti, kad tokios išvykos mano moksliniams tyrimamas atneš grąžą. Doktorantai gali kreiptis į Lietuvos mokslo tarybą dėl papildomos stipendijos,  priklausomai nuo vadovo iniciatyvumo, gali dalyvauti  moksliniuose projektuose, rašyti aukšto lygio publikacijas ir netgi gauti finansinę grąžą.

Nemažas iššūkis doktorantūros periode visgi yra pakankamai žemos pajamos. Reikia turėti omenyje ir tai, kad doktorantai dažniausiai jau yra suaugę žmonės, kuriantys šeimas – tad stipendija tikrai nėra pakankama. Bet, mano akimis, didžiausia problema yra tuomet, kai pabaigiamos doktorantūros studijos. Doktorantūros studijų metu dažniausiai dalimi etato dirbama universitete, gaunama stipendija, kartais papildoma stipendija, tačiau, baigus studijas, netenkama abiejų stipendijų. O tai yra didelis finansinis nuostolis mokslininkui. Negana to, tenka investuoti dar keletą metų, kad būtų pasiektas bent jau prieš tai turėtas finansinis lygis. Ši problema turi būti skubiai sprendžiama, nes įgijus daktaro laipsnį nieko kito nebelieka, kaip rinktis karjerą neakademiniame sektoriuje arba užsienyje. Tokiu būdu prarandami gabiausi Lietuvos mokslininkai. Nekalbant apie tai, kad valstybė tuščiai investuoja lėšas į mokslininkų ruošimą.

326 views
bookmark icon