LSMU profesorė: ateityje sensime inovatyviau

2021 m. sausis


Visuomenės senėjimo reiškinio neišvengsime nei populiacijos, nei asmeniniu lygmenimis. Vyksta socialinė transformacija, kuri turi įtakos daugeliui gyvenimo sričių – paslaugų, finansų, transporto ir kitiems verslo sektoriams, taip pat šeimos struktūrai ir ryšiams tarp kartų. Pozityvu yra tai, kad transformacija tendencinga – nenutinka staiga, taigi, atsižvelgdami į prognozes, galime iš anksto planuoti ir spręsti šio reiškinio padarinius. Tuo įsitikinusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Geriatrijos klinikos profesorė Jūratė Macijauskienė. Pašnekovė sutiko pasidalinti įžvalgomis, kaip ši socialinė transformacija paveiks sveikatos priežiūros sektorių ateityje.

„Agenda“ dalinasi straipsnių ciklu tema „Sidabrinis potencialas Lietuvoje“. Rengiant temą, laikomasi požiūrio, kad vyresnio amžiaus žmogus nėra našta, verčiau pilnavertis pridėtinės vertės valstybei kūrėjas. Sidabrinis – vyresnio amžiaus žmonių – potencialas temoje atsiskleidžia sidabrinės ekonomikos teikiamomis galimybėmis. Terminas „sidabrinė ekonomika“ apibūdina dėl specifinių vyresnio amžiaus žmonių poreikių atsiradusią naują prekių ir paslaugų rinką bei sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytiems darbo rinkos modeliams kurti. Daugiau šios temos straipsnių skaitykite čia. Plačiau apie senėjančią Lietuvos visuomenę ir sidabrinę ekonomiką rasite STRATA apžvalgoje.

Kaip manote, ar ir kaip dėl senstančios visuomenės ateityje turės keistis sveikatos priežiūros sistema? 

– Neabejotinai keisis, ir turi keistis ne ateityje, o dabar. Tiksliau, turėjo keistis vakar. Sveikatos priežiūros sistemos kaita siesis su geriatrinės [specifiškai į vyresnio amžiaus žmonių poreikius orientuotos – aut. pastaba] medicinos, specializuotų geriatrinių paslaugų plėtra ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų pritaikymu vyresnio amžiaus žmonėms.

Tokie pokyčiai matomi daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių. Geriatrinės medicinos pradžia siekia daugmaž 1930 m. Pirmiausia ji atsirado Anglijoje, o šiandien tvirtas geriatrinės medicinos tradicijas turi jau daugelis ES šalių. Jose veikia geriatrinės medicinos tarnybos, geriatrinės medicinos veiklai nustatyti reikalavimai, sukurti standartai.

Žvelgiant į ateitį, geriausia, manau, eiti sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų integracijos keliu. Tarpsektorinis bendradarbiavimas gali padėti kurti naujus efektyvius priežiūros, ypač ilgalaikės, modelius.

Senėjančios visuomenės tendencijų kontekste prabylama apie įvairias individualias genetika paremtas senėjimo strategijas. Esą technologijos, apdorodamos organizmo genetinėje medžiagoje slypinčią informaciją, gebėtų sudaryti individualizuotą „senėjimo planą“: rekomenduojamus vaistus, galimas ligas ir grėsmes, sporto rekomendacijas ir t. t. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar artėjame link to, kad ateityje sensime strategiškiau ir kokybiškiau?

– Mokslininkai yra iškėlę daugybę teorijų, kodėl žmogaus organizmas sensta. Tačiau biologinių teorijų gausa tik įrodo, kad nei viena teorija viso proceso nepaaiškina pilnai. Visos teorijos skirstomos į dvi grupes – programuoto senėjimo bei pažaidos arba klaidos. Pirmoji teorijų grupė teigia, kad senėjimas yra užprogramuotų augimo ir vystymosi procesų tęsinys. Šiai grupei priklauso ir genetinės teorijos, teigiančios, kad, pavyzdžiui, mūsų amžius yra užkoduotas tam tikruose genuose, kurių aktyvumas senstant kinta ir dėl to pasireiškia neigiami kūno pakitimai. Pažaidos arba klaidos grupei priklauso susidėvėjimo teorija. Ji teigia, kad žmogaus organai ir audiniai susidėvi panašiai kaip automobilio dalys. Dėl dažno naudojimo atskiros dalys susidėvi ir neatlieka savo funkcijos. Taip atsitinka ir organizme.

Tai, kad senstame ir sensime, natūralu ir neišvengiama. Tiesa, yra mokslininkų, manančių, kad senatvė – tai liga, o vyresniame amžiuje pasireiškiančios ligos yra tiesiog senatvės ligos simptomai. Tokių mokslininkų manymu, senatvė, kaip liga, nėra neišvengiama.

Tačiau tikrai akivaizdu tai, kad dėl medicinos pažangos ir sveikatos priežiūros paslaugų gerinimo senstame kokybiškiau ir vidutiniškai gyvename vis ilgiau. 2019 m. Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė siekė 71,5 m., moterų – 81 m. Nors stebime, kad vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje nuosekliai auga, dar atsiliekame nuo ES, kur vyrų vidutinė gyvenimo trukmė siekia 78,2 m., moterų – 83,7 m. Tiesa, nors gyvenimo trukmė tendencingai ilgėja, sveiko gyvenimo trukmė ilgėja ne taip sparčiai. Kitaip tariant, mažėjant mirtingumui, sergamumas mažėja ne taip sparčiai. Dėl to sveikam senėjimui ir skiriamas toks didelis dėmesys.

Iššūkių išlieka ir dėl besikeičiančios aplinkos. Aplinkos tarša, klimato kaita (karštos vasaros), naujos infekcijos (pavyzdžiui, COVID-19) – visa tai reikalauja ir ateityje pareikalaus naujų sprendimų sveikatos priežiūros sistemoje. Iššūkius kelia ir nauji geriatriniai sindromai – sarkopenija, senatvinis silpnumas.

Sprendžiant iššūkius ateityje vis svarbesnės taps technologijos. Jau dabar technologijos (įskaitant gerontotechnologijas – technologijas sveikiems ir sergantiems vyresnio amžiaus žmonėms) svarbios ne tik diagnostikoje, gydyme, bet ir teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, siekiant balanso tarp senėjimo (ar atidėto senėjimo) ir ilgaamžiškumo, inovatyvūs sprendimai (ne tik technologine prasme) bus vis labiau aktualūs.

Intensyviai vyksta ir magiškos tabletės, galinčios atitolinti senėjimo procesus ar net juos panaikinti, paieškos. Tačiau bandyti spėti ateitį nėra lengva – reikėtų pakalbinti medicinos futurologus.

– Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, 65 m. ir vyresnis žmogus yra laikomas senu. Kaip manote, ar toks požiūris turėtų kisti?

– Galbūt reikia keisti ne skaičių 65, o žodį „senas“? Jau dabar ieškoma neutralesnių terminų: „senėjimą“ pradedama vadinti „amžėjimu“, dažniau naudojame terminą „ilgaamžiškumas“. Vokiečių psichoanalitikas Erikas Eriksonas amžiaus tarpsnį po 65 m. siūlė vadinti „subrendimu“, bet tai – labiau psichologinio diskurso terminas.

Senėjimo socialiniai ir kultūriniai aspektai įvairiose šalyse skiriasi. Tačiau daugelyje šalių jie dažnai siejami su pensijos amžiumi. Chronologinis amžius pasirenkamas kaip objektyvi riba, nors ji nėra visiems biologiškai vienoda. Kaip ir visos visuomenės grupės, vyresnio amžiaus žmonių grupė heterogeniška. Atsižvelgiant į tai, amžiaus tarpsnis dar yra klasifikuojamas į „jaunus senus“ (65–74 m.), „vidutiniškai senus“ (75–84 m.) ir „vyriausius senus“ (nuo 85 m.). Tačiau nereikėtų nuvertinti ir subjektyvaus vertinimo: „kaip jaučiuosi, tiek ir metų“.

Apibendrinčiau taip, kad akademinis pasaulis pastaruoju metu „seno“ amžiaus chronologinę ribą kvestionuoja ir ieško tikslesnių moksliškai pagrįstų ekvivalentų, galinčių remtis biologinio senėjimo rodikliais ar net sociologiniais kriterijais, pavyzdžiui, dalyvavimo tam tikrose veiklose.

– Kaip ES kontekste atrodo Lietuva? Ar Lietuvos akademinis pasaulis skiria pakankamai dėmesio geriatrinei medicinai?

– Lietuvos akademinis pasaulis tam skiria daug dėmesio. Dar 1995 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete buvo įkurta Geriatrijos klinika. Nuo tada dalyvaujama įvairiuose tarptautiniuose projektuose, geriatrija dėstoma studentams, organizuojami kursai ir konferencijos jau dirbantiems šioje srityje. Bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto geriatrais prisijungiama prie įvairių darbo grupių, ieškančių būdų, kaip pagerinti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat rengiami bendri moksliniai projektai su kitais universitetais, technologijų srityje ypač bendradarbiaujama su Kauno technologijų universitetu. Atkreipčiau dėmesį, kad vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūros klausimai nėra tik geriatrų sritis – juos nagrinėja ir kitų sričių mokslininkai, praktikai.

Sveikatos apsaugos ministerija yra patvirtinusi 2014–2023 m. sveiko senėjimo užtikrinimo Lietuvoje planą. Jame numatyta gerinti vyresnio amžiaus žmonių fizinę, psichikos sveikatą, taip pat skatinti paslaugų, įskaitant ir geriatrinės medicinos, plėtrą. Lietuvos mokslų taryba vykdo nacionalinę mokslo programą „Sveikas senėjimas“. Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama personalizuotai medicinai, kurioje atsižvelgima į žmogaus individualumą, farmakogenetiką bei farmakoepigenetiką. Manoma, kad būtent čia glūdi sveikesnio gyvenimo paslaptis. Tačiau ši sritis Lietuvoje vystosi dar ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

Daugiau J. Macijauskienės įžvalgų apie vyresnių Lietuvos gyventojų sveikatos būklę ir jų pačių sveikatos vertinimą, taip pat apie slinktį prie visapusiško sveiko ir aktyvaus senėjimo sampratos, skaitykite čia.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

774 views
bookmark icon