L. Savickas: Lietuvos viešajame valdyme pradėti dideli sisteminiai pokyčiai

2019 m. gruodis


Ilgainiui kyla naujos, savo apimtimi vis didesnės ir labiau kompleksinės visuomenės problemos. Ieškant naujų problemų sprendimo būdų, neišvengiamai keičiasi Europos bei pasaulio šalių viešojo valdymo architektūra. Keičiasi ji ir Lietuvoje.

Kokia mūsų šalies valdysenos kokybė? Ar gebame pakankamai greitai atliepti globalias tendencijas? Galiausiai, ar dabartinė šalies valdysena yra pritaikyta ne tik dabartinėms, bet ir ateities reikmėms? Klausiame Ministro Pirmininko patarėjo ekonomikos ir strateginių pokyčių valdymo klausimais Luko Savicko.

Su L. Savicku susitinkame LR Vyriausybės kanceliarijos organizuojamame Projektų valdymo forume. Šiuo renginiu siekiama suburti viešojo sektoriaus strateginių sprendimų priėmėjus, įgyvendinamų projektų savininkus ir sukurti atvirą platformą diskusijai apie projektų valdymo svarbą, naudą ir ateities ambicijas. Forume užsimezgusią diskusiją pratęsiame pokalbiu su L. Savicku.

– Praėjo dar vienas dešimtmetis, kuris pokrizinei Europai ir pasauliui pateikė ne vieną sudėtingą išbandymą: įvykiai Ukrainoje, pabėgėlių antplūdžiai, teroristiniai išpuoliai, „Cambridge Analytica“ skandalas, „Brexit“ susitarimo paieškos, prekybos karai ir t. t. Kaip šie iššūkiai suvaldomi? Kokius pastebite globalius viešojo valdymo pokyčius?

– Tradiciškai valstybės tarnautojas dirbo formaliai ir lėtai, bet labai atsakingai. Tačiau kintanti realybė, kurioje atsirado daugiau neapibrėžtumo, reikalaujama greitesnių sprendimų, metė iššūkį šiam standartui. Pradėta diskutuoti, kokios naujos kompetencijos yra reikalingos valstybės tarnautojui. Kaip neatsilikti ir spėti vytis globalias tendencijas? Ne tik vytis, bet ir prognozuoti bent jau kelerius metus į priekį? Kompetencijų, kurios leistų greitai ir adaptyviai reaguoti į pokyčius, reikalavimas iš valstybės tarnautojo, manau, tapo vienu iš pagrindinių iššūkių viešajame valdyme.

Įdomu tai, kad valstybės tarnautojo kompetencijoms kintant, viešasis ir privatus sektorius gali vis lengviau keistis specialistais. Kitaip tariant, kompetencijos tapo labiau pritaikomos ir lengviau perkeliamos.

Taip pat, svarbu pastebėti, kad įrodymais grįsto valdymo poreikis auga. Viešuosius sprendimus stebi vis didesnis ratas žmonių, kuriems prieinamos įvairios analizės, ekspertų įžvalgos. Dėl to diskursas su visuomene tampa vis labiau paremtas įrodymais ir įžvalgomis. Tai pakėlė sprendimų priėmimą į naują lygį.

– Kaip šių globalių tendencijų kontekste atrodo Lietuva – ar mūsų situacija kažkuo specifinė? Kas, Jūsų manymu, per pastarąjį dešimtmetį esmingai pasikeitė Lietuvos viešajame valdyme? Kokios praėjusio dešimtmečio pamokos viešojo valdymo srityje yra aktualiausios, žengiant į naują dešimtmetį?

– Lietuvoje, kalbant apie viešąjį valdymą, Vyriausybė taip pat pradėjo didelį pokytį.

Pirmiausia, baigiamas rengti strateginio valdymo įstatymo projektas. Jo esmė: turėti mažesnį išdiskutuotų strategijų kiekį. Tuomet turėtume aiškesnę struktūrą: aukštesnės strategijos nuostatos leistųsi į žemesnius lygmenis, ir taip iki konkrečių žmonių.

Pokyčių, kuriuos suprantame kaip veiksmus, kurie turi aiškią pradžią ir pabaigą, proceso eigoje sukuriant unikalų produktą, įgyvendinimas turi būti dedikuotas reikalingas kompetencijas turintiems žmonėms. Suvokta, kad einamųjų funkcijų atlikimui ir pokyčių įgyvendinimui reikia skirtingų kompetencijų. Įsivaizduokime: prie konvejerio jau dešimt metų labai kokybiškai dirba žmogus, ir staiga vieną dieną paprašome jo sukurti naują produktų liniją. Tikriausiai sutiksite – toks prašymas neatrodytų labai apgalvotas. Vadinasi, darbuotojas yra stiprus vienoje veikloje, tačiau jo kompetencijos nebūtinai pritaikomos kitoje veikloje.

Siekiant tai spręsti, ši Vyriausybė pradėjo diegti naują projektų valdymo standartą. Juo atskiriamos einamosios funkcijos, kurios reikalauja vienokių kompetencijų ir kurios gali būti valdomos per rodiklių stebėseną, ir projektinis valdymas, kuris reikalauja kitokių, pokyčio įgyvendinimui reikalingų kompetencijų. Kuo tai skiriasi? Pokyčius įgyvendina žmonės, kurie nebūtinai turi gilumines kompetencijas tam tikroje srityje. Jie yra labiau universalūs, galintys savo kompetencijas pritaikyti skirtingose srityse. Suburdami skirtingų sričių ekspertus jie geba suformuoti projektų valdymo komandas, stipriai orientuotas į rezultatą.

Šios iniciatyvos įgyvendinimas jau yra apčiuopiamas. Tačiau dar negalėčiau pasakyti, kad standartas įsitvirtino. Kai didžioji dalis darbuotojų vadovausis standartu ir priims tai, kaip efektyviausią būdą pasiekti rezultatą, tik tuomet galėsiu pasakyti, kad pokytis tvarus. To siekiant, reikia nueiti dar ilgą kelią.

Taip pat ši Vyriausybė atliepia ir įrodymais grįsto valdymo stiprinimo poreikį. To siekiant, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) buvo transformuotas į Vyriausybės strateginės analizės centrą (STRATA). Tai, manau, yra didelio sisteminio pokyčio pradžia. Tokia įstaigos transformacija rodo siekį pereiti prie aukštesnės politikos formavimo kokybės, stiprinti įrodymais grįstą valdymą.

STRATA įsteigimu atliepiame kelis poreikius. Pirmiausia, siekiame geriau valdyti teisėkūros procesą. Šiuo metu teisės aktų srautas yra labai didelis. O didelis srautas kuria erdvę klaidoms ir netikslumams, kuriuos vėliau gali reikėti taisyti. Kaip viena iš galimų to pasekmių – perteklinis reglamentavimas. Siekiant to išvengti, svarbu užtikrinti platesnes diskusijas apie galimas sprendimo alternatyvas, iš anksto įvertinti vieno ar kito sprendimo galimą poveikį. Tai padėtų priimti veiksmingesnius sprendimus.

Antra, kartu su STRATA siekiame ne tik stiprinti idėjų diskutavimą ir išankstinio poveikio vertinimą, bet ir galvoti, kaip rasti netipinius sprendimus, kurie padėtų išeiti iš standartinio mąstymo dėžutės ir pasiekti geresnių rezultatų. Tam yra kuriama politikos inovacijų laboratorija.

Trečia, keliame uždavinį stiprinti ir baigiamąjį poveikio vertinimą, kuriuo siekiama nustatyti, kaip pavyko pasiekti tai, kas buvo suplanuota. Tai leistų tiksliau koreguoti teisės aktus.

Kalbant apie projektų valdymo standartą ir įrodymais grįsto valdymo stiprinimą, nemažai mokomės iš Jungtinės Karalystės ar Skandinavijos regiono šalių. Tiesa, dabartine strateginio planavimo sistema skiriamės nuo Jungtinės Karalystės, kurioje ilgalaikio planavimo perspektyva sutinkama rečiau. Tačiau ilgalaikės strategijos būdingos kitoms Vakarų Europos šalims.

– Dešimtmečio pradžioje mes, kaip valstybė, išsikėlėme dideles ambicijas – sumani visuomenė, sumani ekonomika ir sumanus valdymas (Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“). Praėjo nemažai laiko nuo to, kai šios vizijos buvo užrašytos. Kaip mums sekasi žengti nusibrėžtomis trajektorijomis ir ar Lietuvos matymas, toks, koks jis buvo dešimtmečio pradžioje, vis dar tebėra aktualus?

– Einamieji sprendimai ir jų korekcijos visada priklauso nuo tuometinės politinės situacijos. Vykstant rinkimams, keičiantis koalicijoms, vyriausybėms, labai sunku pasakyti, kokie yra prioritetai.

Visgi praktika, kuri buvo atlikta, rengiant Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“, mano manymu, buvo teisinga. Valstybei reikia turėti ilgalaikę strategiją, tarytum kelrodę žvaigždę. Tokią, kuri leidžia įsivertinti, ar judame kryptingai. Tuomet, nuklydus arba judant nepakankamai greitai, galime koreguoti savo veiksmus, perskirstyti resursus.

Strategija nurodo ne tik tikslą, bet ir konkrečius rodiklius. Pagal juos tikriausiai lengviausia pamatuoti, kaip strategija įgyvendinama. Neseniai atliktas minėtos strategijos vertinimas rodo, kad apie trečdalis rodiklių, kurie yra suplanuoti, turėtų būti užtikrintai pasiekti. Dar vienas trečdalis rodiklių, nedarant esminių krypties pokyčių, tikėtina, taip pat bus įgyvendinti. Likęs trečdalis – bus sunkiai pasiektas ir reikalauja naujų sprendimų.

Visgi tikriausiai būtų klaidinga pernelyg dažnai modifikuoti strategiją. Tai leistų atsirasti nenuoseklumui, blaškymuisi ir atitolintų nuo mūsų, visos valstybės, tikslo. Todėl svarbu pastebėti, kad šiuo metu, rengiant nacionalinę pažangos programą (ateinančio dešimtmečio programa, skirta Lietuvos pažangos strategijai „Lietuva 2030“ įgyvendinti – aut. pastaba), pastarieji rodikliai nėra ignoruojami ar keičiami kitais, „tikslesniais“. Jiems skirta daugiau dėmesio, ieškota reikiamų priemonių rezultatui pasiekti.

– Sakoma, kad kiekvienai kartai tenka kelti tam tikrus klausimus, kurių anksčiau niekas nekėlė. Kaip manote kokį „kartos projektą“ turės šių dienų jaunieji politikai?

– Iš valstybės žiūros taško, man atrodo, kuo toliau, tuo svarbesnis taps žmogus, jo kompetencijos ir gebėjimai. Ne veltui šiuo metu yra tiek daug kalbama apie nacionalinio susitarimo dėl švietimo būtinybę. Ne veltui aktualizuojama migracijos tema, ypač, kai pagaliau pasiekėme pozityvią neto migraciją.

Pasaulis ir toliau keisis labai greitai. Verslai privalės būti labai mobilūs. Kaip, esant tokiai dinamikai, suvaldysime žmogiškąjį kapitalą? Kaip užtikrinsime kompetencijas, kurios leis mūsų piliečiams būti inovatyviems, lankstiems ir perspektyviems? Pokytis gali atnešti tiek teigiamą, tiek neigiamą rezultatą. Paversti pokytį stiprybe, o ne silpnybe – manau, būtent tai bus esminis ateities iššūkis Lietuvai.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

485 views
bookmark icon