Kaip Lietuvai pasinaudoti talentų galia?

2016 m.


Kas yra talentai, kodėl jų reikia Lietuvai, ką mes darome ir galėtume padaryti, kad talentai Lietuvoje būtų pastebėti ir turėtų sąlygas augti? Ko reikia, kad Lietuva būtų patraukli tiek mūsų pačių talentams, tiek atvykstantiems iš kitų šalių? Apie tai MOSTA organizuotoje diskusijoje kalbėjosi „AGENDA“ redakcinės kolegijos nariai kartu su prisijungusiais kitais suinteresuotųjų šalių atstovais.

Diskusijoje dalyvavo MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorius Albertas Žalys, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius Arūnas Augustinaitis, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius Giedrius Viliūnas, Vilniaus universiteto Biochemijos instituto Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas Gintaras Valinčius, „Visionary Analytics“ tyrimų vadovas Žilvinas Martinaitis, asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ ekspertas Edgaras Leichteris, Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas, Vilniaus universiteto biotechnologijos instituto mokslininkas Linas Mažutis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekspertas Raimundas Balčiūnaitis.

Petrauskienė. Nagrinėdami įvairius tyrimus, ataskaitas, rekomendacijas dažnai matome minint talentus. Bet kas visgi yra tie talentai? Ši sąvoka gali būti labai skirtingai suprantama. Kitas klausimas, kodėl mums jų reikia, kiek talentai prisideda ar turėtų prisidėti plėtojant visuomenės ir valstybės ateitį? Pasaulio konkurencingumo indeksas rodo, kad Lietuva prasčiausiai atrodo pagal du rodiklius – talentų pritraukimą ir išlaikymą. Lietuvoje šiuo metu turime daug pavienių iniciatyvų, projektų, kaip auginti ir pritraukti talentus, bet žiūrint iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie pakankamai chaotiški, nėra vieningo suvokimo ir krypties. Tad ko reikia mums, kad talentų ugdymas ir pritraukimas taptų ne pavienių, mažai koordinuotų iniciatyvų sistema, o realia politika, apimančia švietimo, ekonomikos, kultūros sritis?

Viliūnas. Jau ne vieną dešimtmetį Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politikoje vyrauja technologiniai ir infrastruktūriniai prioritetai. Kažkodėl manome, kad sutvarkius infrastruktūrą, įdiegus pažangias technologijas ir sukūrus strategijas, viskas atsistos į vietas, bet praleidžiame svarbiausią elementą – žmogų.

Ieškodamas atsakymo į klausimą, kas yra talentas, prisimenu kiek daugiau nei prieš dešimt metų išleistą Richardo Floridos knygą „Kūrybinės klasės kilimas“. Joje kalbama apie tai, kad šiuolaikinio pasaulio socialinėje sąrangoje kelis pastaruosius dešimtmečius kūrybinė klasė net ir kiekybiškai persveria anksčiau dominavusią darbininkų klasę. Šios klasės atstovai yra darbuotojai, kurių darbas susijęs su kūrybiniu elementu. Kalbame ne vien apie išradėjus ar menininkus, tačiau taip pat apie inžinierius, IT kūrėjus, bibliotekininkus, žurnalistus – ši kūrybiškai dirbančių žmonių klasė labai plati, ji jau prieš 20 metų JAV sudarė apie 30 proc. darbo jėgos. Labai svarbu tai susieti su šiuolaikine mokslo, studijų, švietimo, inovacijų politika – kitas jos etapas turi būti į tai koncentruotas.

Ši kūrybinė visuomenė, taip pat kūrybiniai miestai stovi ant vadinamos trijų „T“ formulės: talentų, technologijų ir tolerancijos. Mes aiškiai reflektuojame, kad technologijos mums reikalingos ir į tai metame daug jėgų. Kalbant apie toleranciją, socialinė aplinka, atvirumas įvairioms kultūroms, žmogaus individualiam stiliui irgi nėra blogi. Bet su talentais tikrai yra prastai.

Augustinaitis. Talentų problema buvo visose visuomenėse. Kas apskritai yra talentas, apibrėžti sunku: tai padaryti bando psichologai, pedagogai, filosofai, bet, manau, šioje diskusijoje svarbiausias aspektas, kaip žmogus reiškiasi visuomenėje, kiek jis iškyla virš vidurkio ir kokią pridėtinę vertę sukuria. Bet kurioje srityje: ar tai būtų naujausios technologijos, mokslas, menas, amatai, ar politika. Kalbame apie visokeriopą pridėtinę vertę visuomenei ir plačiąja prasme net pasauliui: kiek jie atneša naudos ir kiek didesnį įneša indėlį visuomenei nei eiliniai piliečiai. Galų gale talentai formuoja tai, kas visais laikais buvo vadinama visuomenės elitu, jie yra variklis, kuris varo visuomenę į priekį.

Talentais pirmiausia gimstama, bet jie atpažįstami tik vykstant ugdymo, švietimo procesui, todėl svarbiausias dalykas yra talentų ugdymo sistema. Kaip funkcionuoja mūsų švietimo sistema, kiek ji vertybiška ir kiek įsipareigojusi ugdyti talentus? Jei darželio auklėtojams labiau rūpi ne vaiko talentas, o tai, kad tėvai sumokėtų pinigus už jo būrelius ar darželio stogą, tuomet nėra vertybinės platformos talentui atskleisti ir ugdyti. Tas pats pastebima ir vidurinės mokyklos grandyje, o aukštosiose mokyklose apskritai jokie talentai nėra ugdomi. Kažkur dingo net iš senesnių laikų paveldėta sistema, kur nuo pirmo kurso dėstytojai atsirinkinėdavo būsimus mokslininkus ir juos augindavo.

Jei eitume dar tolyn ir žiūrėtume į sąlygas, kurių reikia talentui skleistis, pagalvokime, ar apskritai turime tam Lietuvoje ekonominę ir vertybinę terpę. Kiek mūsų ekonominiai pajėgumai, technologijos, apskritai visa ekonominė, socialinė ir kultūrinė aplinka leidžia talentui būti talentu. Kai talentas neranda, kur įleisti šaknis, matome rezultatą, kurį turime dabar – talentai pabėga iš Lietuvos ir negali jų sugrąžinti atgal.

Petrauskienė. Visuomenėje galvojama, kad M.K.Čiurlionio menų mokykla yra ta vieta, kur auginami ir atsirenkami talentai. Gerbiamas Romualdai Kondrotai, ar mes turime atrankos sistemą, ar talentai turi terpę save realizuoti? O gal kažkas neveikia, gal talentams auginti švietimo sistema Lietuvoje tiesiog nepatraukli?

Kondrotas. Talentai gimsta kartą per tūkstantį metų, tad mes kalbėdami apie menų pakraipą dažniau vartojame terminą itin gabus. Bet net jei vaikas išties yra itin gabus, jei jis nėra mokomas, ugdomas, jei jam nesuteikiamas tam tikras žinių bagažas, tie gabumai išnyksta. Tenka susidurti su atvejais, kai ateina, regis, tikrai ypatingų gabumų vaikas, turintis vos ne absoliučią atmintį ir klausą, bet praėjus keleriems metams tarsi atsiranda nepramušama siena ir jis nebesivysto. Todėl, kad gabumai pradiniuose etapuose jam leido lengvai įsisavinti viską, bet kai prireikė įgyti žinių, jas gilinti, kad taptų tikrai talentingas, mokinys sustojo. Kiti, atvirkščiai, atrodo, atėjo vidutiniškai gabūs, bet staiga būdami 14-15 metų pradeda vystytis didžiuliu šuoliu.

Dėl ko išties liūdna, kad visa mūsų švietimo sistema orientuota į vidutinybės ugdymą. Mes neturime pedagogų, parengtų dirbti su itin gabiais vaikais. Jei vienas kitas atsiranda, tai savaime, ne sistemiškai. Be to, nėra sistemos, kaip talentingam vaikui pasiekti aukštumų. Bandėme tai keisti įgyvendindami gabių vaikų programą, deja, mūsų valdymo sistema veda prie to, kad ją valdyti įvedant į tam tikrus rėmus yra lengviau. Kaip Prokrusto lova: jei kažkokia įstaiga netelpa, nukirsime kojas ar galvą, ir neva bus geriau. Bet tada prapuola viskas, dėl ko tu dirbi.

Maža šalis neturėtų leisti sau prarasti nė vieno talento. Deja, trūksta supratimo, kad šiandien investavę į talentus po dešimties metų turėsime didesnę vertybę. Tai sukuria negerą precedentą, kai nebėra sisteminio požiūrio į vaiko ugdymą nuo pačios žemiausios grandies. Sistema neskatina gabumų ugdymo ir pasiekimų sklaidos, tai nėra vertinama. Ir net ne maži atlyginimai, apie kuriuos dažnai kalbame, čia svarbiausi. Talentui svarbiausi ne pinigai, o galimybės realizuoti gebėjimus.

Taip pat man labai liūdna matyti, kad ugdymo įstaigose visai nesiekiama kokybinių rodiklių. Viskas orientuojama į kiekybę, kad vaikas būtų užimtas, nesišlaistytų gatvėmis, bet nebėra pagrindinio dalyko – centralizuotų kokybinių reikalavimų. Tuomet talentas, kurio užuomazgas pastebime, po kurio laiko susiniveliuoja ir išnyksta.

Petrauskienė. Kitas klausimas, kokios terpės ir aplinkos reikia talentų tolimesniam augimui. Tarp mūsų turime talentą. Linas Mažutis – vienas iš negausaus būrio į Lietuvą grįžusių stiprių tyrėjų. Kokia Jūsų nuomonė, ką galime padaryti, kad talentai turėtų galimybę skleistis?

Mažutis. Pritariu, kad kiekvieną talentą reikia vertinti, nes mažoje šalyje jų tikrai nėra daug. Be to, tuos talentus turbūt galima identifikuoti. Finansinis aspektas irgi yra be galo svarbus. Prieš grįžtant į Lietuvą, Harvarde man siūlė pasilikti dar kokiems penkeriems metams, bet nusprendžiau grįžti.

Kai grįžau, Vilniaus universitetas man davė tuščią kambarį. Grįžau todėl, kad privatus žmogus iš savo asmeninių lėšų finansavo mikroskysčių technologijų vystymui reikalingos įrangos įsigijimą. Savo atlyginimu turėjau pasirūpinti aš pats. Nėra jokios politikos. Vilniaus universitetas po 4 metų galų gale pasiūlė biudžetinį etatą, kurį aš dabar paskiriu savo doktorantams ir studentams, nes kitu atveju jiems „nėra laisvų etatų”. Į mūsų laboratoriją išmokti technologijų atvažiuoja mokslininkai iš pasaulio mokslo centrų Caltech, Ispanijos, Airijos, Vokietijos ar Oksfordo. Ar Vilniaus universitetas, ar Vyriausybė prie to prisideda? Ne. Ar jiems svarbu? Manau, kad ne.

Dalį savo studentų, doktorantų, kuriuos identifikuoju kaip labai gabius, išsiunčiu į prestižinius užsienio mokslo centrus (Harvard, Columbia, ETH Zurich). Jiems viską apmoka užsienio institucijos. Jie nori grįžti, nors turi visas sąlygas likti ten, bet Lietuvoje susigrąžinimo politikos nėra, jų niekas nelaukia, nėra pinigų jiems įdarbinti. Tarkime, kai kurie gabūs žmonės sutinka likti čia ir uždirbti mažiau, bet nori save realizuoti. Tačiau ar tikrai jie geriau realizuos save čia nei kitur, kur jiems sukuriamos geresnės sąlygos?

Kai grįžau, aiškiai matau, kaip sistema mane verčia tapti jos dalimi, tad pasijaučiu esantis biurokratas. Užsienyje aš galiu vystyti technologijas, jas patentuoti – dirbti mokslinį darbą. Su tokia situacija susiduriu aš, manau, susidurs ir kiti, kurie grįžta su idealais, o sugrįžę neranda terpės, kurioje, kaip specialistai, galėtų tuos idealus ir įgytas kvalifikacijas realizuoti.

Viliūnas. Visi sutariame, kad tai nenormalu ir taip neturėtų būti. Bet kokių turime idėjų, kaip tokią situaciją pakeisti, kas turėtų būti daroma? Žinau, Vilniaus universiteto rektorius apie tai tik ir kalba, kad trūksta kažkiek lėšų, gal milijono ar penkių milijonų, kad pasikviestų postdoktorantus iš užsienio ir suteiktų talentams galimybę. Galbūt mums reikia tikslinių fondų, taip pat institucinės kultūros pokyčių – čia labai daug lemia geras vadovas.

Mažutis. Aš pastebiu du dalykus, kuriuos sunku įgyvendinti, bet gal kažkaip įmanoma? Yra didelė dalis biudžetinių mokslininkų, kurie arba imituoja mokslą, arba yra labai žemos kvalifikacijos. Jie atitinka formalius minimalius reikalavimus ir tokiu būdu tempiasi iš vienų atestacinių metų į kitus, užimdami pareigas ir etatus, kuriuos mes galėtumėme skirti tikriems talentams.

Aš manau, kad tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, yra per brangu turėti daug nekvalifikuotų mokslininkų, kurie „kepa” mažos vertės darbus ir tuo didžiuojasi, nors tų darbų, be jų pačių, niekas neskaito ir nieko jie nedomina. Kitais atvejais „etatininkai” yra paliekami, prisidengiant tuo, kad liko tik keleri metai iki pensijos, tad esą tegu pabūna. Tuomet man kyla klausimas, kodėl tikrai dirbantys žmonės turi ardytis, siekti aukščiausių mokslinių rezultatų, dirbti viršvalandžius ir plėsti tarptautinį bendradarbiavimą, jeigu iš esmės jų pastangos nėra atlyginamos ir skatinamos? Reikia diferencijuoti ir skatinti tuos, kurie dirba ir kuria pridėtinę vertę, ir atsikratyti tų, kurie simuliuoja veiklą.

Petrauskienė. Kalbate, kad sistema orientuota į visuotinę lygybę ir neturime mechanizmų nei instituciniame, nei valstybės lygmenyje skleistis išskirtinėms savybėms, sugebėjimams, įgyvendinti išskirtinius tikslus. Kaip būtų galima tai pakeisti?

Razumas. M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius minėjo atvejus, kai talento žvaigždė po kurio laiko užgęsta arba atsiskleidžia. Mano akimis žiūrint, svarbiausia priežastis, kodėl taip įvyksta, yra ta, kad valstybė nedalyvauja formuojant vertybių skalę.

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Airijos parengtoje „Inovacijų strategijoje 2020“ yra trys kertiniai akmenys, kaip Airija turėtų tapti inovatyviausia valstybe pasaulyje. Vienas iš jų yra talentų ugdymo programa. Čia matome valstybinį požiūrį. Airija pirmauja Europos Sąjungoje pagal gyventojų skaičių iki 15 metų, į tai atsižvelgiant buvo sukurta penkių etapų talentų ugdymo programa, kaip šalį aprūpinti talentais. Pirmas etapas – vaikų iki 5 metų ugdymas, antras – vaikų ugdymas pradinėje mokykloje nuo 5 iki 11 metų, trečias – vidurinėje mokykloje, ketvirtas – ugdymas aukštojo mokslo įstaigose ir galų gale rūpestis, kad tas talentas po aukštosios mokyklos neužgestų ir gautų reikiamų žinių visą gyvenimą. Norint, kad tokia sistema veiktų pasaulyje ar Lietuvoje, reikia suprasti, kad to nepadarys atskirai nė vienas universitetas, jei nebus suvokimo pačioje valstybėje, aukščiausiame lygyje. Jei tai bus tik pavienės iniciatyvos, kurių ir mes turime Lietuvos mokslų akademijoje, bet nebus valstybinės politikos dalis, talentų praradimai bus neišvengiami.

Petrauskienė. Visi sutarėme, kad trūksta aiškios krypties ir sistemos. Yra įvairių priemonių, iniciatyvų, bet jos nesusisieja į valstybės lygmenį. Ką reikėtų padaryti?

Mažutis. Man pasakojo, kad sovietų laikais dalis labai gabių žmonių buvo išsiunčiami iš Lietuvos į Maskvą, ten išmoko įvairių mokslo šakų ir atvežė žinias į Lietuvą. Gal ir dabar, Vyriausybė ar universitetai gali identifikuoti labai gabius studentus, išsiųsti juos ketveriems metams į geriausius pasaulio mokslo centrus, kad jie išmoktų ir parvežtų gautas žinias atgal?

Žalys. Dar nepriklausomybės pradžioje iš tų varganų pinigų, kuriuos turėjome, buvo skiriamos stipendijos ir dalis studentų siunčiami į užsienį, pasirašomos sutartys, kad jie grįš. Kai kurie visgi negrįžo, kiti grįžo, bet paaiškėjo, kad nėra, kur jų dėti. Universitetai ir institutai turi savų tiek, kad neįsileis niekaip.

Deja, situacija dažnai tebėra tokia pati, vis dar išgyvename brendimo laikotarpį ir mums trūksta ilgalaikės strategijos. Kai kalbame apie talentus, kuriančius didžiausią pridėtinę vertę, aišku tai, kad valstybėje šiuo klausimu trūksta prioritetų. Kol jų nebus, kol mokslo žmogus nebus laikomas duodančiu didžiausią pridėtinę vertę, kol nebus aiškaus apsisprendimo, visur viskas toliau vyks rutiniškai.

Petrauskienė. Taigi mums trūksta lyderystės aukštesniame lygmenyje. Kas Lietuvoje atsakingas už talentų ugdymą, ar turime tokią instituciją ir ar tokios reikia?

Leichteris. Norėčiau paliesti keletą sektorių: mokyklas, verslą, universitetus, valstybės tarnybą. Mano požiūriu, visur susiduriame su plačia vertybine problema. Kalbėjome apie R. Floridos tyrimus, kuriuose taip pat apžvelgiama koreliacija su homoseksualų kiekiu, multikultūriniu aspektu ir panašiai. Visa tai reiškia toleranciją kitoniškumui: mes pripažįstame, kad kiti gali būti gabesni, geresni, ir juos skatiname. Man atrodo, kad tolerancijos kitoniškumui nėra. Jis teisiškai reglamentuotas tvarkingai, bet, pavyzdžiui, jei žiūrime į gabių vaikų ugdymą, visi mokytojai sako, kad specialių poreikių turintys vaikai, tiek itin atsiliekantys, tiek labai gabūs, statomi į tą patį lygmenį.

Žiūrint iš skirtingų sričių perspektyvos, geriausiai su talentais tvarkosi verslas, nes jie mato tiesioginę naudą. Bet verslas irgi yra nevienalytis. Yra tarptautinės korporacijos, kurios parodo visą ilgą talento ugdymo ir skatinimo kelią, ir yra mūsų labai smulkus verslas, kur toli nenuvažiuosi, kurie formuluoja truputėlį kažko mokančius generalistus. Verslas dažnai turi savo talentų sistemas ir nieko daug iš universitetų nebenori – jie tikisi, kad bent iš mokyklų į universitetus eitų, kaip jie vadina, gera žaliava.

Kalbant apie valstybės tarnybą, ji yra hierarchinė, ir niekas trumpu periodu nepadės. Pati sistema yra tokia, kad joks išsišokimas nėra toleruojamas. Jei žiūrėsime į mokyklas, visi mokytojai vienu balsu kalba, kad esant dabartinei egzaminų tvarkai, jie neruošia kūrybingų žmonių, o ruošia tuos, kurie išlaikytų standartinius egzaminus. Tuomet ir tėvams nėra noro ugdyti gabesnius ar kitoniškus vaikus.

Universitetai dirba su tuo, ką gauna iš mokyklų. ŽEF organizuotoje diskusijoje vienas verslininkas pasakė, kad universitetas gali išugdyti žmogų, bet į jį atėjęs vaikas turi sugebėti pasiimti iš profesoriaus tai, ką jis gali duoti. Vadinasi, dar mokykloje vaiką turime išmokyti pasiiminėti.

Ką daryti? Visų pirma, reikiami burtažodžiai apie talentų ugdymą turi atsirasti strateginiame lygmenyje, visuose biurokratiniuose dokumentuose. Antras dalykas, politikų lyderystės problema, turėtų atsirasti kažkokios vidinės mokymo programos, nes labai daug priklauso nuo to, ką tu į tuos dokumentus įdėsi. Ir galiausiai reikia suteikti truputėlį laisvės mokytojams, kad galėtų ugdyti tuos vaikus.

Ž. Martinaitis. Yra du būdai, kaip galima žiūrėti į talentus. Vienas būdas, kai talentais laikome kokią tūkstantąją procento visuomenės, tuos pačius pačiausius. Man atrodo, šis būdas vyrauja ir šiandien diskusijoje, ir apskritai Lietuvoje. Kai taip žiūrime, tada sistemoje atsiranda kiaušinio ir vištos problema. Iš vienos pusės, talentams Lietuvoje labai racionaliai skaičiuojant nelabai yra ką veikti, tiek dėl finansinių priežasčių, tiek dėl to, kad aplink nėra kitų talentų, su kuriais galėtų dirbti. Kita vertus, jei talentai nepasiliks Lietuvoje, vargu, ar atsiras pagrindas darniam Lietuvos augimui.

Antras būdas – galvoti apie tai, kad talentas yra 90 proc. sunkaus darbo, o kitų 10 proc. mes nesuprantame: galbūt tai įgimta, paveldėta ar įgyta šeimoje. Pažiūrėkime, ką turime. Nuo ankstyvos vaikystės dalis vaikų auga socialinės rizikos šeimose, dalis auga su vienu iš tėvų ar seneliais, dar dalies tėvai galvoja, kad jų vaikui visiškai pakaks dirbti autoservise vadybininku, ir nei spaudžia, nei motyvuoja siekti mokslo, dar daliai vaikų tiesiog nepasisekė su mokykla. Tad lieka ne tiek jau ir daug tų laimingųjų, kuriems pasisekė gimti aukšto socio-ekonominio statuso šeimose, eiti į geras mokyklas ir t.t. Juos esame įpratę vadinti potencialiais talentais. Tačiau man atrodo, kad mes nuviliame tuos likusius 80-90 proc., kuriems nepasisekė. Be abejo, jie turi talentų, tačiau apie tai nei jie patys, nei kiti taip ir nesužino, jų talentai nei atrandami, nei vystomi. Dar iš sovietinių laikų ateina įprotis „nurašyti“ kitokius, jais bandoma atsikratyti, galbūt metant į profesinę mokyklą, gal dar kažkur. Mes tiesiog prarandame didžiąją dalį žmonių, kurie yra potencialūs talentai, bet to nesužinos.

Ką daryti? Jei talentus apibrėžiame kaip tą labai siaurą gyventojų sluoksnį, tuomet galime jiems sukurti palankesnes sąlygas, siekdami juos paskatinti dirbti ir kurti Lietuvoje. Tačiau taip pat negalime pamiršti tos didžiosios vaikų dalies, kurių talentai šiuo metu nei atrandami, nei ugdomi. Jiems padėti galime sekdami Suomijos pavyzdžiu – Lietuvos švietimo sistema turi garantuoti, kad visi vaikai (nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar šeimos ypatybių) pasiektų nustatytus standartus. Tokiu būdu bent jau sudarytumėme sąlygas visiems vaikams atsiskleisti. Taip pat būtina aktyviau diegti individualizuoto ugdymo(si) principus, mokymąsi susiejant su individualiais poreikiai, pasirinkimais, gabumais ir siekiais.

Petrauskienė. Grįžkime prie konkurencingumo indekso, jame svarbus ne tik talentų ugdymas, bet ir talentų pritraukimas. Gintaras Valinčius yra daug dirbęs užsienyje ir matęs įvairių schemų. Pasidalinkite, kaip valstybės sistemingai meta jėgas pritraukti talentus?

Valinčius. Norėčiau pradėti mintis reminiscencija ne iš mokslo, o iš populiaraus meno srities. Atsiminkime 1980-90 metus, kurie pop muzikos pasaulyje buvo labai įdomūs. Lietuvos ir kitų vadinamų sovietinių respublikų gyvenime buvo labai nedaug išskirtinių artistų, garsių dainininkų ar muzikantų. Tokie, kaip Stasys Povilaitis, Rosita Čivilytė ar grupė „Hiperbolė“, atsirasdavo labai retai. O dabar per metus galime rasti po 20-30 išskirtinių talentų, kurių dalis, sutiksiu, užgęsta, neišsivysto, bet vis tiek jų yra nepalyginamai daugiau. Ironizuojant galima kelti klausimą, ar sovietiniais metais gimdė negabius vaikus, ar saugumas neleido jiems dainuoti?

Jeigu grįžtume prie talentų inovacijų sistemoje, visuotinai pripažįstama, kad jie turi labai didelę socioekonominę vertę, dėl to vyksta talentų medžioklė, dėl to kuriamos strategijos, investuojami pinigai. Bet kai kalbame apie išskirtinius talentus, visada maga tiek valstybės, tiek ekspertų lygyje atkreipti dėmesį į siūlomą elitistinį požiūrį ir atitinkamai elitistines priemones. Specialūs fondai, atrankos komisijos… Ar ta elitistinė prieiga su įsivaizduojamais pinigų maišais viską išspręstų? Praktika rodo, kad pasaulyje yra nemažai valstybių, kurios turi tuos pinigų maišus, pavyzdžiui, Afrikoje, Arabų šalyse. Ten pinigų skiriama labai daug, gudriausias iš šeicho šeimos išsiunčiamas mokytis, bet po to grįžta ir sprogdina bombas.

Žiūrint iš kitos pusės, yra regionai, kurie nekuria strategijų, kaip pritraukti talentus, bet ten kažkaip viskas įsivažiuoja. Silicio slėnis yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje negalvojama, kaip įkurti Silicio slėnį. Kyla klausimas, kodėl taip yra, kodėl talentai juda? Kodėl pasikeitus sąlygoms Lietuvoje įvyko sprogimas populiariajame mene, bet neatsirado talentų sprogimo inovacijose, moksle ir t.t.?

Atsakymas, mano akimis žiūrint, akivaizdus ir todėl dažnai nepastebimas. Talentai neegzistuoja vakuume. Kiekvienam talentui reikalinga terpė: ją gali sudaryti visai ne talentai, tiesiog reikalingi darbštūs, bendradarbiaujantys žmonės, sudarantys profesinę partnerystę. Ir tam reikalinga sistema: talentui nereikalingos priemonės – jam reikalingos galimybės. Talentas pasirūpins savimi. Jei bus konkursas, talentas jį laimės. Bet jei nebus konkurso, nebus ko laimėti. Jei bus atviros durys, jis įeis, bet jei jos bus tvirtai užrakintos, kaip VU komunikacijos fakultete, kur saugo lietuvybę ir neleidžia angliškai rašyti disertacijų, tai joks talentas iš Harvardo ir neateis.

Lietuvoje reikia konsensuso tarp mokslo bendruomenės ir valdžios. Kodėl akcentuoju mokslo bendruomenę? Savo rankose laikiau raštą, kurį parengė garbūs mokslininkai, kur juodu ant balto prašoma nubraukti pinigus nuo doktorantų stažuočių ir pridėti juos prie socialinių ir humanitarinių mokslų infrastruktūrų išlaikymo kaštams padengti, kitaip sakant, rimtiems dėdėms algas susimokėti.

Jei yra tokia terpė, jei talentas gal pats ir nemato tokių raštų, bet susiduria su programų nutraukimu, jei neranda konkursų, kurie skatintų, sukurtų atvirą konkurenciją, talentas eis kitur, kur yra tos galimybės, konkursai, fondai. Nesakau, kad pinigų nereikia, bet pirmiausia reikia bendradarbiavimo tarp valdžios ir mokslo žmonių, suprantant, kad tik sukūrus bendras geras sąlygas, atviro konkurencingumo sąlygas, skaidrias sąlygas, sukūrus sistemą, kuria naujas ateinantis žmogus gali tikėti, tie talentai ne tik atsiras, bet ir atvažiuos iš kitur.

Balčiūnaitis. Pratęsiu mintį apie terpių kūrimą ir tinkamą laiką. Reaguojant į politinius ciklus, dabar Lietuvai vienas geriausių laikotarpių. Gal nebuvo tokio tarpo, dabar pustrečių metų nebus rinkimų. Kitas pastebėjimas, aš perskaičiau visų partijų programas, švietimui jose skiriama pakankamai daug dėmesio (kaip, žinoma, atskiras klausimas), talentų pritraukimas jose taip pat minimas. Problema, kaip tai bus įgyvendinama. Galbūt reikia imtis kad ir mažesnių, bet konkrečių darbų tos terpės kūrimui? Įvedant užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus, buvo patvirtintos startuolių vizos – mažas visos sistemos elementas, bet jos veikia. Gal galime į smulkius etapinius dalykus koncentruotis ir juos padaryti? Kas be ko, priskirtos institucijos, ir valstybinės politikos, aišku, vienareikšmiškai reikia.

Valinčius. Labai konkretus dalykas – doktorantų stipendijos. Padidink jas, pasiųsk signalą jauniems doktorantams, kurie dabar mokosi ir galbūt ateis rytoj, kad vyksta kažkoks judėjimas, kad yra perspektyva. Toliau. Atnaujinkime visas studentų mokslinių tyrimų skatinimo programas Lietuvos mokslų taryboje, taip pat padarykime alternatyvius fondus LMA, MITA, Kultūros ar kitose ministerijose. Galima padaryti mažas, kelių šimtų tūkstančių eurų programas, bet jos pasiųs signalą. Talentai visada ieško galimybių.

Petrauskienė. Jei turėsime lyderystę aukščiausiame lygmenyje, bendrą viziją, tada atsiras ir priemonės. Ne iš priemonių gimsta kryptis. Žinome, kad kai kažkas kažką kuria, tai galiausiai ir sukuria. Bet kas bus tas kažkas?

Viliūnas. Gyvenimas pradės visus versti ieškoti išeičių, nes senka ištekliai. Mes universitetuose šiuo metu išleidinėjame absolventus, kuriuos priėmėme demografinio piko laikotarpiu. Po poros metų dvigubai kris darbo jėgos padavimas į darbo rinką. Jis krenta visais lygiais, gal profesinėse mokyklose mažiau, bet kalbant apie aukšto lygio specialistus kritimas labai ryškus.

Tai verčia galvoti apie visą sistemą, pradedant nuo bendrojo lavinimo mokyklų. Man labai patinka dokumentas „Geros mokyklos koncepcija“, nes ten kalbama ne apie švietimą visiems, o apie švietimą kiekvienam, tai yra, individualizuotą, atliepiantį žmogaus poreikius ir gabumus. Kitas elementas – talentų išlaikymas. Galime sakyti, kad jei trūksta žmonių, atsivešime, išlavinsime ir integruosime baltarusius ar ukrainiečius, bet kodėl jie čia važiuos, jei Lenkijoje aukštosiose mokyklose jie gali studijuoti nemokamai arba bent penkis kartus pigiau? Sulyginkime savo aukštojo mokslo sąlygas bent su kaimyninėmis šalimis. Tai kritiškai svarbus dalykas, norint paskatinti atvykusius talentus pasilikti. Jei jie atvažiuos studijų, susipažins su miestu, gal šalis jiems patiks ir jie savaime pas mus nusės, tai labiau tikėtina nei tiesiog atsivežus jau parengtą specialistą.

Kalbant apie lyderystės elementą, šiuo metu grupė žmonių Premjero potvarkiu talkina Vyriausybei rengdami Seimo tik ką priimtų Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairių įgyvendinimo veiksmų planą. Tas gaires norint galima ir sukritikuoti, bet pati idėja yra sisteminio požiūrio įtvirtinimo. Tai yra šansas sudėlioti politiką.

Paskutinis dalykas – mentaliteto ir kultūros klausimas. Viešasis diskursas talentų pritraukimo ir puoselėjimo prasme nėra susiformavęs, taigi reikia jį kryptingai stimuliuoti.

Petrauskienė. Susiduriame su daug problemų, bet, kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, galima atlikti namų darbus ir ruoštis net tokiems dalykams, kaip studentų skaičiaus kritimas.

Augustinaitis. Mes niekada nesulauksime lūžio taško, kada pajusime, kad mums reikia būti inovatyviems, talentingiems ir visokiems kitokiems. Bet pritariu tai minčiai, kad galima ruoštis. Tiksliau, nereikia net ruoštis: reikia dabar matyti tas problemas, kurios atsiras. Po poros metų išleisime du ar tris kartus mažiau absolventų? Kiek išleisime, tiek reikės. Išleisime prasčiau parengtus – jie dirbs prastesnės kokybės darbo vietose ir mūsų ekonomika, mūsų socialinė struktūra bus primityviai darbininkiška, o ne technologinė, inovacinė. Neturime to, ką ambicingai darėme 2010-2011 metais kurdami viziją „Mokslioji Lietuva“. Kitaip sakant, tokia vizija, terpės ir priemonės negyvena pas mus, nėra maisto tiems talentams.

Petrauskienė. OECD paskutiniame tyrime taip pat minima viena esminių prielaidų talentams atsirasti – atvirumas visuose lygmenyse, tiek valstybėje, tiek visuomenėje.

Razumas. Deja, Lietuvoje nėra tarpinstitucinio bendradarbiavimo kultūros, kuri pažangiose šalyse yra labai aukšto lygio ir todėl joms sekasi įgyvendinti bendrus aukštus valstybės tikslus. Pas mus, deja, dar ne.

Petrauskienė. Baigiant norisi apibendrinti diskusiją. Visi sutariame, kad reikia sisteminių pastangų, kad reikia lyderystės, kad po to turi gimti priemonės, apimančios visą sistemą. Žodis „talentai“ turi tapti natūraliu diskursu, o mes visi esame už tai savaip atsakingi. Reikia visų iniciatyvų, visų idėjų, galbūt kai kurios iš jų numiršta, bet kitos materializuojasi. Jei mes visi dirbame savo darbą ir taip pat sutariame ir galvojame, tikiu, tie maži upeliai pagaus kryptį ir galiausiai virs į didelę upę. Galiausiai ne tik reikia norėti, kad situacija keistųsi, bet ir keistis patiems.

290 views
bookmark icon