Kaip nuspręsti, ar studentas pasirinko kokybiškas studijas? Ar iš viso įmanoma pamatuoti jų kokybę? Ką pastebi Lietuvos studijų kokybę vertindami užsienio ekspertai? Apie studijų kokybę Lietuvoje kalbamės su Studijų kokybės vertinimo centro laikinai einančia pareigas direktore Nora Skaburskiene ir Studijų vertinimo skyriaus vedėju Almantu Šerpatausku.

– Apie studijų kokybę kalbama daug, bet ar yra aiškiai  apsibrėžta, ką šie žodžiai reiškia? Kas lemia šį suvokimą – studentai, dėstytojai, darbdaviai?

– N.S.: Studijų kokybei didžiausią įtaką daro aplinka, tam tikri iš jos kylantys poreikiai. Iš tiesų pati studijų kokybė gimsta kaip santykis tarp studento ir dėstytojo, vien administracijos norų ir gerų ketinimų nepakanka. Bet aukštosios mokyklos administracija sudaro sąlygas kokybei arba ne. Žinoma, kokybę visi supranta skirtingai: studentai vienaip, dėstytojai kitaip, darbdaviai dar kitaip. Darbdaviai dažnai įsivaizduoja, kad kokybiškos studijos bus tada, kai studentas po jų ateis pas jį ir iškart galės dirbti. Tačiau studijų kokybė yra bendras susitarimas, kas tai yra ir kokio lygmens ji turėtų būti.

– A.Š.: Visiškai pritariu. Pagrindinės suinteresuotosios šalys – šiuo atveju tai yra studentai, kurie gauna paslaugą, dėstytojai, aukštoji mokykla, kurie tą paslaugą teikia  ir darbdaviai, kurie yra suinteresuoti gauti parengtą specialistą – jie visi turi susitarti, ko mums reikia, kas apskritai sudaro studijų kokybę. Į ją įeina daug kas: visų šių trijų šalių poreikiai ir lūkesčiai, turimi ištekliai, tiek žmogiškieji, tiek materialieji ir daugybė kitų dalykų, kurie sudaro visumą. Kada viskas dera, visi poreikiai yra tenkinami, tada galime sakyti, kad studijos yra kokybiškos.

– Tačiau ar Lietuvoje esame dėl to susitarę? Dažnai atrodo, kad verslininkai ir  aukštosios mokyklos kokybę vis dar mato skirtingai.

– N.S.: Man atrodo, kad pačios aukštosios mokyklos skirtingai žiūri į studijų kokybę ir ją nevienodai vertina. Kalbant labai paprastai, kokybės užtikrinimas reiškia, kad tu duodi tai, ką pažadėjai. Tačiau tuomet kyla klausimas, ką tu žadi: ar tiesiog diplomą, ar žinias ir galimybę įgyti gebėjimus?

– A.Š.: Tam tikras susitarimas galbūt ir yra, bet jis nėra labai aiškiai išsakytas. Ne visos aukštosios mokyklos yra aiškiai išsigryninusios savo požiūrį, kas yra studijų kokybė. Darbdavių požiūris tarpusavyje taip pat dažnai skiriasi. Keista, kai mes girdime kalbas, kad universiteto absolventas turi būti paruoštas, hiperbolizuotai kalbant, stovėti prie staklių. Juk aukštojo mokslo paskirtis, ypač universitetinio, kur kas platesnė. Dėl šių klausimų susitarimo dar šiek tiek trūksta, bet aš tikrai nesakyčiau, kad jo visiškai nėra.

– Lietuvoje studijų kokybės vertinimo vaidmuo patikėtas valstybei. Ar tai – visame pasaulyje įprastas modelis? Galbūt kitur aukštosios mokyklos tuo rūpinasi pačios?

– N.S.: Yra daug labai skirtingų kokybės užtikrinimo sistemų. Mes kalbame apie išorinį kokybės užtikrinimą, nes vis dėlto aukštoji mokykla turi tam tikrus įsipareigojimus. Nors ir būdama autonomiška, kažkokiu būdu aukštoji mokykla privalo atsiskaityti. Kokybės užtikrinimas, išorinis vertinimas prisideda įgyvendinant atskaitomybę. Be abejo, kokybės vertinimas skatina jos tobulinimą, bet visų pirma aukštoji mokykla turi parodyti, kaip efektyviai dirba, galų gale, kaip supranta kokybę  ir kaip jos siekia. O sistemos yra labai įvairios. Yra užsienio šalių, kuriose vertinimo agentūros yra įkurtos sutarus patiems universitetams. Taip pat yra nemažai valstybių, kur tai matoma kaip valstybės pareiga ir įkuriama agentūra, dalyvaujanti užtikrinant kokybę – Lietuva yra viena iš jų. Labai skiriasi ir patys sprendimai. Tarkime, vienur kokybės vertinimo tikslas yra tiesiog teikti rekomendacijas veiklai gerinti, kitur yra priimami formalūs sprendimai dėl aukštosios mokyklos akreditavimo. Manau, šalies aukštojo mokslo sistemos vystymasis sąlygojo kokybės užtikrinimo modelį. Valstybėse, kur aukštosios mokyklos yra itin autonomiškos ir taip veikia daug metų, vertinimo sistema yra kažkiek liberalesnė. Visos posovietinės šalys vis dar nepabėga nuo kontrolės elemento – juk sprendimas dėl akreditavimo yra tam tikra kontrolės išraiška. Bet po truputėlį vis tiek einama kokybės gerinimo linkme.

– A.Š.: Išorinio studijų kokybės vertinimo neturi nebent kažkokios labai mažytės valstybėlės, bet tuomet jos paprastai būna prisijungusios prie aplinkinių didžiųjų valstybių. Todėl turbūt galima sakyti, kad išorinis vertinimas  yra visame pasaulyje vos ne šimtu procentu. Tik kiekvienoje šalyje pasirenkamas skirtingas modelis, priklausomai nuo konteksto, mentaliteto, nuo aukštojo mokslo vystymosi istorijos. Vienur vyrauja didesnis pasitikėjimas, visiškai kitaip suprantama, kaip viskas turi būti daroma, vertinimas vyksta šiek tiek daugiau atsakomybės paliekant pačioms aukštosioms mokykloms, vertinami labiau sisteminiai dalykai. Kitose, kur mentalitetas buvo kitoks, įskaitant ir mus, reikalingas šiek tiek detalesnis, gilesnis vertinimas. Kol kas.

Kokiais metodais vadovaujatės vertindami studijų kokybę? Minėjote, kad svarbiausia – santykis tarp dėstytojo ir studento, bet jo juk nepamatuosi.

N.S.: Visoje Europoje veikia kokybės užtikrinimo agentūrų tinklas. Yra sukurti standartai ir gairės studijų kokybės vertinimui, todėl tas modelis iš esmės visur yra vienodas. Taikoma savianalizė, ekspertų vertinimas, vizitai į aukštąją mokyklą, išvados, jų viešinimas ir su tuo susijusi tolimesnė veikla. Įrankiai, priemonės, kaip tai daroma,  gali būti skirtingi: vieni gilinasi į studijų programas, kiti – į institucijų vidinės kokybės sistemas. Mes šiuo metu savo įrankiais pasirinkome būtent studijų programų ir aukštųjų mokyklų vertinimą. Beveik visose sistemose taikomas ir ekspertinis vertinimas, vadinamas „peer review“ – mes taip pat stengiamės išnaudoti jo galimybes.

A.Š.: Vidinių kokybės sistemų kol kas atskirai nevertiname. Institucinis vertinimas parodo, kad mes turbūt pasirinkome teisingai, nes tos sistemos šiuo metu tik pradėjusios kurtis, kai kuriose įstaigose yra tik jų elementai, kitur jos yra formaliai sukurtos, bet džiaugtis, kad jos labai efektyviai veiktų, dar negalime. Kol kas tai yra tik proceso pradžia ir yra kur tobulėti.

Ką pastebėjote vertindami studijų kokybę Lietuvoje? Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria aukštosios mokyklos, kur jų kokybės spragos?

N.S.: Bendra bėda yra analitiškumo stoka. Aukštosios mokyklos dar nelabai sugeba parengti savianalizės suvestines. Pateikia daug faktų, bet jų neanalizuoja. Mes vedame mokymus, kviečiame ekspertus, bet kažkodėl jos dažnai analizuoti nemoka ar nenori. Kartais būtent nenori. Kalbant apie institucinį vertinimą vis dar pastebima daug proceso trūkumų, ypač aukštosios mokyklos valdyme. Ekspertai pateikia nemažai rekomendacijų strateginio plano tikslinimui, pastabų dėl strateginių prioritetų nenustatymo, dėl vidinių kokybės užtikrinimo sistemų nebuvimo, netinkamo atsakomybės paskirstymo.

Kita sritis, kurią galima paminėti, yra vadinamoji trečioji aukštųjų mokyklų misija – poveikis regionui, visuomenei. Iki šiol daugiausiai dėmesio skyrę studijoms ir mokslui, aukštųjų mokyklų atstovai, atlikdami savianalizę, ir patys nustemba,  kiek daug jie dėl šio tikslo daro. Vadinasi, jie nuosekliai nerinko duomenų ir neanalizavo tos srities. Dabar, kai vertinimo metodikoje ši misija išskirta kaip atskira sritis, pamatyta, kad reikia ne tik kažką daryti, bet reikia planuoti, analizuoti ir nuosekliai gerinti tą sritį, lygiai kaip ir studijas bei mokslą. Tokios pagrindinės problemos žvelgiant administraciniu lygmeniu. Studijų programose yra savų bėdų.

A.Š.:  Be abejo, jų yra. Labai daug kas priklauso nuo konkrečios studijų krypties ir nuo konkrečios aukštosios mokyklos – situacija visur yra skirtinga. Ekspertams dažniausiai užkliūva numatomi studijų programos rezultatai ir studijų programos turinys. Aukštosios mokyklos, kurdamos studijų programas, turi aprašyti, ką jie numato studentams suteikti:  kokias žinias, gebėjimus, įgūdžius. Bet programos turinį ne visuomet pavyksta suformuoti taip, kad tai būtų pasiekta. Kitur pasitaiko su personalu susijusių problemų, dažniausiai tai  dėstytojų pedagoginis krūvis, lyginant su tuo, koks krūvis tenka mokslinei veiklai. Mūsų dėstytojai daug laiko praleidžia dirbdami su studentais, bet laiko tobulinti savo mokslinei kompetencijai jie turi pernelyg mažai.

Paskutiniu metu girdime labai daug ekspertų pastabų dėl studentų baigiamųjų darbų kokybės: tiek bakalaurų, tiek magistrų. Ekspertai neturi galimybės peržiūrėti visų darbų ir susipažinti labai detaliai, bet to, ką pamato, užtenka suprasti, kad baigiamųjų darbų kokybė yra labai žema. Studentai net neskatinami naudotis užsienio šaltiniais, apsiribojama daugiausia lietuviška literatūra – tai vienas rodiklis. Kitas susimąstyti verčiantis pastebėjimas, kad įvertinimai yra tikrai labai aukšti. Kai kuriose kryptyse mokyklose apskritai net nėra nesėkmių atvejų, kas tikrai verčia abejoti, ar gali taip būti. Tai atrodo įtartinai. Taip pat jau minėtos vidinės kokybės užtikrinimo sistemos. Kai kuriose mokyklose deklaruojama, kad jos yra, tikrai buvo įdiegtos, vyko įvairūs projektai. Bet kada pradedi vertinti kiekvieną studijų programą ir žiūrėti, kiek ta sistema veikia programos lygmeniu, paaiškėja, kad ji yra labai fragmentiška ir visų elementų tikrai neapima.

Vienas iš tokių dalykų, apie kurį daugelis galvoja, kad viskas pasiekta, yra socialinių partnerių įtraukimas į programų tobulinimą. Iš tiesų jis yra tik popieriuje. Yra žmonės, su jais pasirašomos sutartys, su jais galbūt kartas nuo karto susitinkama, bet  jų neklausiama ir nebandoma išsiaiškinti, ar tos programos, jų absolventai iš tiesų atitinka, ko tie socialiniai partneriai norėtų.

Kalbant apie kai kurias kryptis, galbūt daugiau menų, anksčiau taip pat technologinių bei fizinių mokslų, buvo problemų dėl materialiosios bazės. Šiuo metu tos pastabos dar vis pasitaiko tik menų sričiai. Reikia pripažinti, kad  materialioji bazė per paskutinį dešimtmetį tikrai stipriai pasikeitė. Praktinių įgūdžių ugdymas programose taip pat yra viena iš silpnesnių pusių.

Kuo dar, be pagerėjusios materialiosios bazės, galime pasidžiaugti?

N.S.: Po truputį gerėja mobilumas – tiek studentų, tiek dėstytojų. Tai, matyt, didesnio finansavimo pasekmė. Studentų mobilumo rodikliai  dar ne tokie geri, bet tarp dėstytojų yra beveik vienodas išvykstančiųjų  ir atvykstančiųjų procentas. Tikrai džiugu, kad aukštosios mokyklos sugeba pasikviesti aukšto lygio dėstytojus.

A.Š.: Judumas tikrai gerėja, bet jei žiūrėtume tarptautinių ekspertų akimis, jis vis dar yra labai žemas. Nepaisant to, kad mes tarsi galime pasigirti, kad judumas kai kuriose aukštosiose  mokyklose per paskutinius kelerius metus išaugo dvigubai, bet vertinant bendrai, tai dar yra labai mažai. Kultūriškai mes nesame labai patraukli šalis, vadinasi, turime pritraukti atvykstančius studentus savo kokybe, bet kol kas ir čia mums gerokai reikia pasitempti.

N.S.: Užtenka pasižiūrėti Bolonijos deklaracijos siekius. Buvo numatyta, kad šiuo metu judumas turi siekti iki 15 procentų, o  2020 metais – iki 20 procentų. Šiuo metu Lietuvoje jis yra 6 procentai, tad dar taip toli. Ypač regionams sudėtinga skatinti mobilumą.

Ar vertindami studijų programas lyginate jas tarpusavyje? Ar apimate tik Lietuvą, ar ir tarptautinį kontekstą?

A.Š.: Kai mes samdome ekspertus, neduodame jiems užduoties lyginti vienos programos su kita,  bet tai pavyksta tiesiog natūraliai. Jei tu matai, kad kažkuri studijų programa silpna ir kita silpnoka, bet šiek tiek geresnė, nori nenori negali duoti to paties įvertinimo. Tokiu atveju tarsi ir gauname netiesioginį palyginimą. Ekspertai vėlgi atvyksta su savo patirtimi, kiekvienas iš savo šalies. Reikia suprasti, kad jie atvyksta iš ypač stiprių Anglijos, Vokietijos, Skandinavijos universitetų, atsiveždami savo patirtį, supratimą ir tam tikrus nusistatytus standartus. Žinoma, tai veikia jų požiūrį, bet tai nėra blogai, nes mums pasako, ko reikia siekti. – N.S.: Labai naudinga, kai dalyvauja ekspertai, kurie turi vertinimo patirties skirtingose šalyse ir gali ją palyginti. Vis dėlto dabar nebeliko tokio dalyko kaip nacionalinė darbo rinka. Visa Europos erdvė yra prieinama visų šalių aukštųjų mokyklų absolventams, vadinasi natūralu, kad jie lygina visus kartu – juk tie patys žmonės iš skirtingų šalių gali pretenduoti į tą pačią darbo vietą. Bet jie neturi jokio tikslo lyginti tiesiogiai ar sureitinguoti. Yra rengiamos apžvalgos, apibendrinančios kiekvienos krypties situaciją. Apžvalgose atskleidžiamas Lietuvos  kontekstas, sritys, kuriose reikėtų pasitempti.

Pašnekovų nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

334 views
bookmark icon