Interneto plėtros Lietuvoje pradininkas L. Telksnys: ateityje gyvensime žmonių ir robotų bendruomenėje

2020 m. birželis


Dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Adolfas Laimutis Telksnys, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Vilniaus universiteto profesorius, nuspėjo, kokiomis technologijomis naudosimės šiandien. Tuo metu visas medijas savyje talpinantys prietaisai, profesoriaus pavadinti „informeriais“, šiandien mums puikiai pažįstami išmaniųjų telefonų pavidalu. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, ateitis, anot profesoriaus, ne ką mažiau įdomi – po 50 metų gyvensime žmonių ir robotų bendruomenėje.

Įvedus karantiną, staiga visa Lietuva atsidūrė online. Kokias stiprybes ir silpnybes, vertinant infrastruktūrą, atskleidė pandemija?

– Koronavirusas aiškiai parodė, kad prieš daugiau nei dešimtmetį į plačiajuosčio ryšio plėtrą nukreiptos investicijos buvo savalaikės ir strateginės. Tiesa, pasipriešinimo neišvengta. Kai kurios tuometinės valdžios jėgos, pavyzdžiui, Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Aurimas Matulis ar susisiekimo viceministras Valdemaras Šalauskas, įvairiais būdais netgi trukdė pradėti plačiajuosčio kompiuterių tinklo kūrimo darbus. Darbams trukdė ir Lietuvos radijo ir televizijos centras, kuris, veikdamas sau įprastų technologinių sprendimų aplinkoje, stabdė naujoves. Darbų trukdymui buvo aktyviai pasitelkta spauda. Bet štai dabar klausimas, kam to reikėjo, tikriausiai nebekyla. Staiga visiems prireikus interneto, galime juo naudotis be didelių sutrikimų.

Lietuva ir visa Europos Sąjunga toliau skiria daug dėmesio plačiajuosčio ryšio plėtrai. 2015 m. Lietuvos plačiajuostis ryšys buvo pripažintas geriausiu socialinio ir ekonominio poveikio projektu Europos Sąjungoje. Planuojama, kad iki 2021 m. plačiajuostis ryšys taps prieinamu 96 proc. Lietuvos teritorijos.

O kaip vertinate visos visuomenės pokyčius – ar popandeniminė visuomenė bus skaitmeniškai raštingesnė, negu buvo iki šiol?

– Teigiamai vertinu tai, kad pandemija staiga sujudino visą visuomenę. Pandemija, galima sakyti, tapo informacinių technologijų raštingumo stimuliatoriumi. Ne veltui kinų filosofas Konfucijus yra pasakęs: „Kuo blogiau, tuo geriau“.

Prieš 50 metų esate gana tiksliai nuspėjęs, kokiomis technologijomis naudosimės šiandien. O žvelgiant iš šiandienos žiūros taško – kaip, jūsų manymu, pasaulis atrodys po 50 metų?

– Gyvensime žmonių ir robotų bendruomenėje. Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenė sparčiai sensta. Senyvais žmonėmis nelabai kas nori rūpintis, jie lieka vieniši. Reaguojant į pasenusios visuomenės poreikius, bus pasitelkti robotai.  Žmonės su mašinomis (robotais humanoidais, išmaniaisiais daiktais, judančiomis transporto priemonėmis) bendraus, sąveikaus šnekėdami. Dirbs našiai, kūrybingai, patogiai, ilsėsis maloniai. Robotai patarnaus žmonėms, atliks pagalbinius darbus. Taigi galvojant apie ateitį, jau dabar reikia nukreipti visuomenės pastangas pasirengimui gyventi žmonių ir robotų bendruomenėje.

Kaip galime pasirengti gyventi šioje robotų ir žmonių bendruomenėje?

– Nebepakanka jaunąją kartą mokyti kompiuterinio raštingumo. Dabar moksleivius reikia mokyti robotinio raštingumo. Neteigiu, kad robotika turėtų atsirasti mokyklose kaip naujas dalykas. Robotika verčiau turėtų būti integruota į visą mokymo procesą. Nereikia vaikų apkrauti: mokymo apimtis reikia išlaikyti tokias, kokios yra, tik mokymo procesą reikia transformuoti taip, kad pasenę dalykai trauktųsi, o aktualūs – plėstųsi. Kaip mes vaikystėje žaidėme smėlio dėžėje, dabar robotai įgalina vaikus žaisti informacinių technologijų dėžėje. Juk būtent šiandieniniai vaikai po kelių dešimtmečių bus aktyviausi robotų ir žmonių bendruomenės nariai.

– Ar ir kaip yra eksperimentuojama su robotais humanoidais mokyklose?

Šiuo metu realiomis Lietuvos mokyklų sąlygomis bandome kelis prancūzų sukurtus ir japonų nupirktus robotus humanoidus NAO. Vienoje mokykloje, kurioje eksperimentuojame, mokytojai pasidalino įspūdžiu, kad robotais būtų galima spręsti dikcijos problemas. Vaikai pyksta, kai robotas jų nesupranta, bet jei vaikai įsisąmonintų, kad robotas juos supras tik jiems raiškiai ištarus, tikėtina, labiau stengtųsi. Vaikai juk labai mėgsta robotus, ir šį vaikų potraukį robotams reikia išnaudoti. Robotus galima būtų pritaikyti ir sugrįžusių emigrantų vaikų lietuvių kalbos žinioms atgaivinti. Bet kol kas tai tik idėjiniame lygmenyje.

Esame parengę siūlymą, kalbėję su švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičiumi dėl robotinio raštingumo diegimo mokyklose. Manome, kad reikėtų atrinkti kelias didžiųjų Lietuvos miestų ir provincijos mokyklas. Reikėtų paskelbti konkursą mokytojams, norintiems persikvalifikuoti į robotikos mokymą. Žinoma, robotai, palyginti su kompiuteriu, brangūs. Mūsų parinkti japoniški robotai kainuoja apie 7 000 Eur. Bet neabejoju, kad tokia investicija – strateginė, už kelių ar keliolikos metų tikrai duosianti rezultatą.

Japonai jau dabar robotus humanoidus priskiria strateginės reikšmės prekėms: kai kurių neparduoda. Taip pat du metus neleidžia publikuoti mokslinių robotikos tyrimų kitomis kalbomis, tik japonų.

Ar robotai humanoidai galėtų mokyti vaikus? Kaip tai atrodytų – robotai humanoidai galėtų padėti mokytojams ar visai juos pakeisti?

– Tokių mokytojų, kurie moko kaip robotai, nereikia. Tokius mokytojus robotais galima lengvai pakeisti. Bet gerų mokytojų joks robotas nepakeis. Robotai jiems gali tik padėti.

Lygiai taip pat ir televizijos veidą, kuris tik perskaito orų prognozes, robotas lengvai gali pakeisti. Bet sinoptiko, kuris papasakoja analitiškai, robotas nepakeis.

Robotizacijos kontekste daug kalbama apie kūrybinius įgūdžius. Teigiama, kad viskas, kas gali būti automatizuota, bus automatizuota, o žmogus, išsilaisvinęs nuo mechaninių darbų, dirbs kūrybinį darbą. Ar pritartumėte šiai minčiai?

– Rutininį darbą, reikalaujantį vienodai tiksliai ir greitai įdėti ar išimti detalę, darys robotai. Tokiuose darbuose žmogus net negali konkuruoti – robotas juk nepavargsta, nestreikuoja.

Kibernetikos tėvu vadinamas Norbertas Wieneris sakė: „Kompiuteris yra vertas tiek, kiek yra vertas jį naudojantis žmogus. Kompiuterį galima kvailai naudoti, bet galima ir labai protingai“. O protingam panaudojimui reikia kūrybingumo.

Kaip ugdyti kūrybingumą? Svarbu skatinti ne teisingai „iškalti“, o teisingai mąstyti. Pavyzdžiui, pasinaudodami robotais, klausiame vaikų, kaip iš taško A patekti į tašką B, jei juos skiria ežeras. Variantų yra ne vienas. Svarbiausia visapusiškai apgalvoti naudingumą ir sąnaudas, įvertinti, ar reikės kuro, ar mokėsime valdyti transporto priemonę, koks palankus metų sezonas ir pan. Tikiu, kad atviri klausimai labiau skatina mąstyti, negu uždari (testiniai) klausimai. Reikalaudami iš vaikų vieno vienintelio, taip ir ne kitaip suformuluoto atsakymo, verčiau ugdome antikūrybingumą.

Kaip manote, ko Lietuvoje stinga, kad technologijos būtų diegiamos greičiau? Kaip paspartinti progresą?

– Galvoti reikia ne tik apie progresą, kaip apie tokį, bet apie tai, kaip priartinti technologijas prie kasdienio vartotojo. Kas iš to, kad sukūrėme vieną ar kitą įrankį, jei jis neptenkina vartotojo poreikių. Technologijos turi būti vieno paspaudimo, patogios ir aiškiai suprantamos. Užuot didinę biurokratinę naštą, technologijomis mažinkime ją.

Kaskart sprendžiant kasdienes problemas, reikia galvoti strategiškai, gebėti atmesti dezinformaciją, žiūrėti gerokai į priekį. Pavyzdžiui, nors galbūt dar neatrodo labai aktualu, tačiau jau dabar reikėtų spartinti 5G ryšio plėtrą. Po kelių metų, kai pradėsime naudoti savavaldžius automobilius, 5G, pasižymintis dideliu duomenų perdavimo greičiu, taps ypač svarbus. Visi gąsdinimai, neva 5G paveiks sveikatą, tik parodo, kad technologinės lenktynės intensyvėja, šalia kurių auga ir dezinformacijos kiekis. Tai ne kas kita, kaip melagienų šaudymas į smegenis. Melagienas gamina ištisos komandos. Sakoma, kad pats pigiausias šovinys yra elektroninis. Tuo ir naudojamasi.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

648 views
bookmark icon