„Infobalt“ skaitmeninės politikos vadovė: popandeminio pasaulio kryptis – skaitmenizacija

2020 m. gegužė


Lietuvos ir pasaulio sveikatos apsaugos, ekonomikos, švietimo, viešojo valdymo ir kitos sritys šiandien atsidūrė bifurkaciniame taške. Bifurkacinis taškas gamtos moksluose apibūdinamas kaip momentas, kai sistemos režimas pertvarkomas ir pereinama į esminių kokybinių pokyčių etapą. Kitaip tariant, tokioje padėtyje atsidūrusios sistemos neišvengiamai transformuosis ir veiks kitaip nei iki šiol.

Taip teigia Lietuvos informacinių ir ryšių technologijų (IRT) asociacijos „Infobalt“ skaitmeninės politikos vadovė Rūta Šatrovaitė-Bulbovienė, sutikusi pasikalbėti apie galimus sisteminius pokyčius popandeminiame pasaulyje.

– Pandemija ir jos nulemta nauja realybė tarytum išdiferencijavo visuomenę – į tuos, kurie buvo pasirengę dirbti ir dalyvauti skaitmeninėje ekonomikoje, bei tuos, kurie buvo nepakankamai pasirengę arba visai nepasirengę. Kokia jūsų matymo perspektyva – ar skaitmenizacija, kaip reiškinys, išryškina ir gilina atskirties visuomenėje problemas?

Vienas iš pavyzdžių – paaiškėjusi situacija, kad 35 tūkstančiai Lietuvos vaikų prasidėjus karantinui neturėjo priemonės, skirtos mokytis nuotoliniu būdu. Kitas pavyzdys – karantino pradžioje visiškai paralyžiuotas notarų darbas dėl skaitmeninių priemonių nenaudojimo. Taigi krizė tik išryškino tai, kas jau egzistavo.

Bet šiame kontekste, kai žmonių susitelkimas ypač didelis, atsiveria ir galimybės iš krizės išeiti su daug stipresniais skaitmeniniais įgūdžiais. Pavyzdžiui, asociacija „Infobalt“ kartu su kitais savanoriais ėmėsi iniciatyvos aprūpinti vaikus trūkstamomis nuotolinio mokymosi priemonėmis. Taip pat aktyviai dirbame, siekiant užtikrinti, kad ir pasibaigus karantinui, nuotolinis mokymasis taptų oficialia mokymosi programos dalimi, nes tai padeda mažinti regioninę, socialinę atskirtį.

Tačiau ilgojoje perspektyvoje svarbu žinoti rizikas, su kuriomis dar susidursime. Remiantis EBPO skaičiavimu, daugiau nei 40 proc. darbo vietų Lietuvoje gali būti automatizuotos. Tai vienas didžiausių procentų tarp organizacijos šalių. Tuo metu analizuojant tarptautinių organizacijų duomenis, kyla susirūpinimas, ar Lietuva yra pasiruošusi tokį iššūkį paversti galimybe, kadangi suaugusiųjų skaitmeninio raštingumo rodikliuose daugiau nei dvigubai atsiliekame nuo šalių skaitmenizacijos lyderių, tokių kaip Švedija, Suomija ar Danija.

Tai parodo, kad tos šalys, kurios jau iki šiol buvo skaitmenizavę savo procesus ir įgalinę žmones naudotis skaitmeniniais įrankiais, potencialiai turės daugiau šansų susitvarkyti su krizės atneštais iššūkiais.

– Krizės akivaizdoje, galima sakyti, sustiprėjo sutarimas, kad skaitmenizacija, kaip horizontalus veiksnys, veikia visas ekonomikos ir visuomenės gyvenimo sritis. Tačiau Jūsų, „Infobalt“, drauge su verslumo skatinimo agentūra „Versli Lietuva“ parengta kasmetinė Lietuvos skaitmeninės ekonomikos apžvalga rodo didelius skirtumus tarp sektorių. Tarp skaitmenizacijos lyderių – IRT, Švietimo bei Profesinės, mokslinės ir techninė veiklos sektoriai, o apačioje atsiduria žaliavomis grįsti sektoriai. Kuo tai aiškintumėte – ar tradicinio gamybos verslo modelis nėra tinkamas skaitmenizavimui ir transformuojamės „keliais greičiais“?

Lietuva ilgą laiką pasaulyje konkuravo pigia ir kokybiška darbo jėga, todėl investuoti į technologijas gamybos įmonėms tiesiog neapsimokėjo. Tačiau dabar, kai vidutinis atlyginimas Lietuvoje artėja prie Vakarų šalių vidurkio, o darbuotojų, ypač kvalifikuotos darbo jėgos, Lietuvoje turime vis mažiau dėl emigracijos, investicijos į technologijas – rutininių procesų robotizavimą, administracinių funkcijų skaitmeninimą, gamybos procesų skaitmeninę transformaciją – taps vienintele išeitimi tiems, kurie norės išlikti konkurencinėje kovoje.

Tai ypač aktualu Lietuvos pramonės sektoriui. Remianti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengtu Lietuvos skaitmeninimo kelrodžiu 2019–2030 m., Lietuvos gamybos produktyvumas kyla, tačiau gerokai lėčiau nei darbo sąnaudos. Per paskutinius 5 m. darbo sąnaudos pakilo 40 proc., o Lietuvos gamybos sektoriaus produktyvumas – tik 14 proc. Tai gali būti pagrindinė kliūtis Lietuvos gamybos sektoriaus konkurencingumui ateityje, jeigu nebus investuojama į procesų skaitmeninę transformaciją.

– Apžvalgos duomenimis, tarp labai mažai skaitmenizuotų sektorių patenka ir viešasis valdymas ir gynyba bei sveikatos priežiūra ir socialinė apsauga. Kokius praradimus tai reiškia ir kokie aspektai, Jūsų manymu, svarbiausi, skaitmenizuojant viešąsias paslaugas?

Resursų prasme daug investuojama, tačiau rezultatai minimalūs, ir tą labai išryškino COVID-19 krizė. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sektoriuje tapo akivaizdu, kad nepaisant milijoninių investicijų į eSveikatą daktarai vis dar yra priversti šūsnis popierių pildyti rankiniu būdu, telemedicinos paslaugos Lietuvoje nėra įteisintos, bendravimui su pacientu ir sveikatos būklės monitoringui vis dar neturime patogios ePacientas mobiliosios aplikacijos su integruota ligos istorija ir receptų knygute.

Taip pat ir valstybinėms švietimo įstaigoms labai sunkiai sekėsi pereiti prie nuotolinio mokymo. Pirmiausiai dėl mokytojų skaitmeninių kompetencijų trūkumo, taip pat dėl centralizuotos ar bent jau koordinuotos nuotolinio mokymo platformos ir metodikos nebuvimo.

Tai parodo, kad nors daug metų ir buvo kalbėta apie reformas ir skaitmeninimą, tačiau realus rezultatas netenkina.

Esminis dalykas, kurio reikia, kad viešasis sektorius pereitų į skaitmeninį amžių, yra skaitmeninis raštingumas. Kalbu ne apie specifinį technologijų išmanymą – tai yra ne apie programavimą ar duomenų analitiką. Pirmiausia – apie funkcines kompetencijas. Lietuvoje trūksta specialistų, kurie mokėtų kurti skaitmeninį turinį, išmanytų, kaip panaudoti technologijas procesuose, siekiant juos modernizuoti, efektyvinti ir padaryti patogesnius vartotojui. Taip pat svarbu išmokti savo darbe naudotis skaitmeninėmis technologijomis, kaip įrankiais problemoms spręsti. Pavyzdžiui, šiandien daugelis sprendimų viešajame sektoriuje, valdžioje priimama remiantis įvairiomis analizėmis, aprašais, o ne duomenimis ir faktais. Tą nesunku būtų pakeisti, valstybės valdymą grindžiant duomenų valdymu. Kad tai būtų pasiekta, pirmiausiai reikia užtikrinti duomenų kokybę ir jų prieinamumą.

Bet kad minėti tikslai būtų pasiekti, svarbiausias yra viešojo sektoriaus paradigmos pokytis. Šiandieninė viešoji administracija vadovaujasi principu „visa, kas nėra leidžiama, yra uždrausta“. Vykdomos tik tos funkcijos, kurios numatytos pareigybių aprašyme, įgyvendinama tik tiek, kiek nustatyta Lietuvos ar ES teisės aktuose. Tuo metu šiuolaikinis viešasis sektorius, kuris yra vienas iš fundamentų vertinant vidaus ir išorės investicijų pritraukimą į šalį, turėtų vadovautis XXI a. principais: pirmiausiai siekti inovuoti, kuriant naujas paslaugas, pertvarkant veiklos procesus ir būti orientuotiems į rezultatą, o ne į procesą. Kadangi valstybės tarnyboje atlyginimas mokamas ne pagal rezultatą, darbuotojai dažnu atveju neturi motyvacijos kurti naujus projektus, ieškoti naujų veiklos modelių.

– Kaip viena iš ateities krypčių apžvalgoje išskirta skaitmeninė visuomenė. Tačiau, kaip jau minėjote, spragų piliečių skaitmeniniame raštingume tebėra. Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinę Lietuvos visuomenės būklę skaitmeninės ekonomikos kontekste?

Krizė iš esmės patvirtino fundamentalią taisyklę, kad žmonės ir visuomenė yra lanksti ir prireikus gali greitai adaptuotis. Svarbiausia – poreikis ir motyvacija, o tam impulsą davė krizė.

Iki krizės daugeliu atveju tiek viešame, tiek verslo sektoriuose egzistavo du paraleliniai procesai – fizinis ir skaitmeninis. Krizei ištikus, likome tik prie skaitmeninio. Siekiant, krizei pasibaigus ir visiems grįžus į normalias vėžes, toliau išlaikyti motyvaciją naudotis skaitmeniniais įrankiais, svarbu tam kurti poreikį. Pavyzdžiui, jei būtų veikianti el. čekių, el. sąskaitų sistema, VMI tiesiogiai gautų duomenis apie sunkumus patiriančias įmones ir automatiškai joms būtų teikiama valstybės parama.

Taip pat tam, kad būtų poreikis, reikia, kad paslauga būtų patogi. Kitaip tariant, žmogus dalyvavimas turi būti minimalus ir tik ties esminiais klausimais, visa kita turi padaryti institucijos, kaip aptarnaujantis biuras (angl. back office), apie mus turintis visus reikiamus duomenis.

– Apžvalgoje pažymima, kad nepaisant stiprėjančios ekosistemos ir tam tikrų sėkmės „salų“, tokių kaip „FinTech“, sąlygų proveržiui ir išėjimui iš žemos pridėtinės vertės spąstų kol kas nesimato – skaitmeninės ekonomikos plėtros temos sunkiai skverbiasi į aukščiausio lygmens politinę darbotvarkę. Kaip manote, ar ir kaip pasikeis šalies įgūdžių darbotvarkė, remiantis COVID-19 patirtimis?

Lietuvai trūksta aiškios, kiekvienam piliečiui suprantamos ir ilgalaikės skaitmeninimo strategijos. Deja, bet ši sritis vis dar išsibarsčiusi tarp skirtingų ministerijų, o aukščiausiame politiniame lygmenyje nors ir girdime kalbant apie skaitmeninės ekonomikos potencialą, tačiau nematome jokių konkrečių aukščiausių politikų iniciatyvų ir projektų šioje srityje. Kad taptume sėkmingi ir matomi pasaulyje, svarbus viešojo sektoriaus ir valstybės bendradarbiavimas. Tą parodė „FinTech“ pavyzdys. Tuo grindžiamas ir pasaulyje jau visiems žinomas „e-Estonia“ prekės ženklas.

Labai tikimės, kad krizės metu asmeniškai sužinoję apie skaitmeninių įrankių naudas ir galimybes, valdžios pareigūnai daugiau dėmesio ir investicijų skirs skaitmeninimui, ypač inovacijų skatinimui. Remiantis Europos inovacijų švieslentės 2019 rezultatais, Lietuva užima 21 vietą tarp ES šalių ir dvigubai atsilieka nuo valstybių skaitmeninimo lyderių. Tai parodo, kad mūsų šalis vis dar nepereina prie aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų ir paslaugų kūrimo. Todėl viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas, skatinant MTEP plėtrą Lietuvoje, pilotuojant naujausias technologijas (dirbtinį intelektą, mašininį mokymąsi, robotizaciją ar blokų grandinių technologijas) ir skatinant jų pritaikomumą tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuose, yra ypač reikalingas.

– Ir pabaigai – pasidalinkite, kokia, jūsų manymu, krizės akivaizdoje atsiradusia galimybe, būtų idealu, jei pasinaudotume?

Iki COVID-19 egzistavo du aiškiai atskirti poliai: gimusi ar įgijusi išsilavinimą skaitmeniniame amžiuje karta (angl. digital native) ir vyresnioji karta, kuriai artimesnis ir suprantamesnis buvo fizinis pasaulis. Karantino sąlygomis visi greitai ir neišvengiamai patekome į skaitmeninį pasaulį. Drauge ir supratome jo privalumus.

Idealu būtų, jeigu šią krizę išnaudotume radikaliai kitaip pažvelgdami į žmonių, ypač bedarbių, perkvalifikavimą į IRT sektoriui reikalingus specialistus (o tam reikia ne tik programuotojų), taip pat jų skaitmeninių įgūdžių ugdymą, peržiūrint iš esmės visas esamas perkvalifikavimo ir įgūdžių tobulinimo programas, tiek skatinant ir motyvuojant žmones keistis. Taip pat reikia nesustoti su nuotoline mokykla, studijomis, o kaip tik paspartinti skaitmeninio ugdymo turinio kūrimą ir naudojimą, o ne vadovėlių skenavimą ir kėlimą į internetą.

Labai linkiu, kad skaitmeninė atskirtis Lietuvoje mažėtų ir poreikis bei motyvacija naudotis technologijomis neišblėstų.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

217 views
bookmark icon