G. Viliūnas: ar Vyriausybė turi aukštojo mokslo atnaujinimo planą?

2017 m.


Pasklaidžius Lietuvos Respublikos 17-osios Vyriausybės programos įgyvendinimo planą nesunku įsitikinti, kad jame sudėta daug daugiau aukštojo mokslo atnaujinimo veiksmų, negu vien valstybinių universitetų ir kolegijų tinklo pertvarka. Tačiau šie veiksmai nėra sutelkti viename daikte, todėl neįsigilinus sunku suvokti, ar jie sudaro sistemingą visumą. Pamėginkime šį dalyką išsiaiškinti kartu su Švietimo ir mokslo viceministru Giedriumi Viliūnu.

– Kas yra aukštojo mokslo kokybė?

– Aukštojo mokslo reformos būtinybė dažniausiai grindžiama siekiu pagerinti jo kokybę. Tačiau aukštasis mokslas su plačia universitetų ir kolegijų veiklos skale yra sudėtingas reiškinys, todėl norint įvertinti kokybei gerinti numatytų veiksmų tinkamumą pirmiausia reikia aptarti pačią kokybės sampratą.

Aukštasis mokslas visų pirma suprantamas kaip aukščiausia švietimo pakopa, todėl jo kokybė visuomenei pirmiausia reiškia gerą išsilavinimą. Gerą išsilavinimą nesunku apibrėžti aukštosios mokyklos absolvento įgytomis mokslinėmis ir profesinėmis žiniomis, įgūdžiais, taip pat sėkmingai karjerai būtinomis socialinėmis kompetencijomis bei asmeninėmis savybėmis. Geras išsilavinimas paprastai matuojamas atitiktimi standartams (jei tokie yra), sėkmingu įsidarbinimu, darbdavių atsiliepimais, taip pat paties absolvento pasitenkinimu savo studijomis ir įgytų kompetencijų pritaikymu.

Aukštosios mokyklos taip pat yra ir mokslo įstaigos, todėl jų veiklos kokybė matuojama ir mokslo pasiekimais. Akademiniame pasaulyje mokslo pasiekimai paprastai vertinami pagal tarptautiniu mastu reikšmingas publikacijas, aukštosios mokyklos mokslininkų laimėtas prestižines premijas, veiklos pasaulyje – patentais, komerciniais ir socialiniais mokslo žinių pritaikymais, humanitariniuose moksluose ir menuose – taip pat kultūros, meno kūriniais bei visuomenei reikšmingomis jų interpretacijomis. Kolegijų, kurioms nekeliami mokslinių tyrimų vykdymo reikalavimai, atveju vertinama mokslo ir technologijų taikymo, sklaidos veikla, poveikis regiono ar sektoriaus plėtrai.

Kad pasiektų puikių studentų lavinimo ir mokslo bei taikomosios veiklos rezultatų, aukštosios mokyklos privalo turėti tinkamai sutvarkytus studijų ir mokslo procesus, kvalifikuotą personalą, pakankamai geras buitines studijų sąlygas, mokslo laboratorijas, pakankamą finansavimą. Šių aplinkybių tenkinimo būtinoji sąlyga – gerai funkcionuojančios, tai yra gerai valdomos, aprūpintos,  tarpusavyje derančios aukštojo mokslo institucijos. Dar viena akivaizdi aukštojo mokslo kokybės sąlyga – studijoms tinkamai pasirengę ir motyvuoti studentai. Taigi aukštojo mokslo kokybę galima apibūdinti ne tik išvesties sąvokomis, tokiomis kaip gerą išsilavinimą įgiję absolventai, mokslo publikacijos, patentai ir taikomieji mokslo darbai, bet ir įvesties bei proceso kategorijomis – studentų ir dėstytojų kompetencijos, kokybiškos studijų programos, veiksmingi dėstymo metodai, vidinė (institucinė) kokybės užtikrinimo sistema, aukštosios mokyklos valdymas ir vadyba, kokybiška studijų ir mokslo bazė.

Reikšminga aukštojo mokslo kokybės dimensija – visos aukštojo mokslo sistemos valdymas, susijęs su kvalifikacijų bei mokslinių tyrimų poreikio prognozavimu, išteklių paskirstymu, aukštojo mokslo posistemių bei sričių subalansavimu, išorine aukštojo mokslo kokybės priežiūra, visos sistemos bei atskirų institucijų tarptautinio konkurencingumo skatinimu. Šią aukštojo mokslo kokybės dimensiją galėtume įvardinti kaip aukštojo mokslo politikos kokybę.

Apibendrinant galima pasakyti, kad aukštojo mokslo kokybė yra kompleksinė sąvoka, apimanti tiek kokybišką išsilavinimą, tiek kokybiškus mokslo rezultatus, tiek studijų programų ir procesų kokybiškumą, tiek studijų bei mokslo infrastruktūrą, tiek funkcionalias mokslo ir studijų institucijas, o taip pat tinkamai pasirengusius ir motyvuotus, studentus bei profesionalius ir moksliškai aktyvius dėstytojus. Svarbi aukštojo mokslo kokybės prielaida ir paskata yra kokybiška aukštojo mokslo politika.

– Kokie aukštojo mokslo atnaujinimo veiksmai numatyti Vyriausybės programos įgyvendinimo plane?

– Dauguma aukštojo mokslo reformos veiksmų yra išdėstyti Vyriausybės programos įgyvendinimo plano II prioritete, skirtame  švietimo, kultūros ir mokslo kokybės bei efektyvumo didinimui. Mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemos tobulinimui skirti veiksmai yra sutelkti darniai ir konkurencingai ekonomikai skirtame IV-jame prioritete. Reikėtų pastebėti, kad Plane numatytus veiksmus papildo iš ankstesnių Vyriausybių paveldėtos priemonės, suplanuotos ES investicinių fondų panaudojimo programose,, taip pat 2016 m. pakeisto Mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo teisiniai žingsniai. Vyriausybės programos įgyvendinimo planas su šiomis priemonėmis ir žingsniais yra suderintas, tačiau jų nekartoja.

Vyriausybės programos įgyvendinimo plane ir su juo suderintuose dokumentuose numatytus aukštojo mokslo atnaujinimo veiksmus galima suskirstyti į septynias grupes: (1) veiksmai, skirti pagerinti dėstytojų karjerų patrauklumui ir darbo sąlygoms, (2) į studentus orientuoti veiksmai, skirti tobulinti studijų prieinamumui, studentų socialinėms garantijoms, jų pasirengimui studijoms bei motyvacijai, (3) veiksmai, kurias numatoma atnaujinti studijų programas, metodus ir sutvarkyti jų pasiūlą, (4) mokslo ir studijų finansavimo pertvarkos veiksmai, (5) mokslinių tyrimų vystymo veiksmai, (6) aukštojo mokslo institucijų tinklo pertvarka, (7) mokslo ir studijų politikos tobulinimo veiksmai. Pažvelkime į juos truputį detaliau.

Tyrėjų ir dėstytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir karjeros patrauklumo didinimo srityje suplanuota smarkiai atnaujinti doktorantūrą ir jaunų tyrėjų profesinės integracijos priemones, sukurti aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo sistemą ir, svarbiausia, padidinti dėstytojų atlyginimus (2.3.2 darbas). Numatoma sukurti valstybės profesorių programą, kuri leistų į šalies aukštąsias mokyklas pritraukti išskirtinio lygio mokslininkų iš kitų šalių (2.5.1), taip pat numatytos priemonės į šalį pritraukti daugiau kitų šalių tyrėjų bei mokslininkų ir susigrąžinti iš šalies išvykusius talentus (4.2.8). ES investicinių fondų panaudojimo programose taip pat yra numatyta lėšų Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų kompetencijų tobulinimui. Atskiras Vyriausybės programos darbas skirtas bendrjo lavinimo mokyklų mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir karjeros sistemos sukūrimui (2.3.1).

Studijų socialinės politikos srityje ambicingiausias Plano siekis yra nemokamo aukštojo mokslo bakalauro studijose įgyvendinimas (2.3.4). Ši priemonė leistų padidinti mūsų aukštojo mokslo patrauklumą ir sumažinti jame tvyrančią socialinę nelygybę. Taip pat jau artimiausiais metais planuojamas studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarkos patikslinimas ir socialinės paramos studenams sistemos peržiūra (2.2.4). Lygia greta, remiantis atnaujintame Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintomis galimybėmis, numatoma kelti aukštesnius reikalavimus stojantiesiems į aukštąsias mokyklas. Juk nėra jokios abejonės, kad kokybiškos studijos galimos tik turint pakankamai pasirengusius studentus. Tikimasi, kad aukštesni stojimo reikalavimai paskatins pasitempti ir bendrojo lavinimo mokyklas.

Studijų programų tobulinimo srityje suplanuotas studijas reglamentuojančių teisės aktų, tokių kaip studijų krypčių aprašai, profesiniai standartai, ir studijų pakopų sąrangos atnaujinimas (vadinamų trumpųjų studijų įteisinimas; 2.1.3 darbas). Šiuos veiksmus paremia ES investicinių fondų panaudojimo programose suplanuoti projektai, skirti studijų programų turinio peržiūrai, dėstytojų kompetencijų ugdymui, technologinių inovacijų diegimui į studijų procesą. Svarbų postūmį šiems procesams suteikia nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos, įteisinančios tarpkryptinių studijų programų galimybes ir numatančios bakalauro pakopos studijų programų trumpinimą nuo 4 iki 3 metų. Šios nuostatos taip pat skatina stambinti studijų programas, mažinti jų dubliavimąsi, studijas koncentruoti į bendrųjų akademinių kompetencijų ugdymą.

Plane numatyta esmingai pertvarkyti aukštųjų mokyklų finansavimą – jau nuo 2019 m. pereiti prie sutartimis su aukštosiomis mokyklomis grįstos finansavimo metodikos, specialistų užsakymą tiksliau susieti darbo rinkos poreikiais, remti Lietuvos piliečių studijas stipriausiose pasaulio aukštosiose mokyklose, pakeisti mokslinių tyrimų užsakymo, vertinimo ir finansavimo metodikas ir, kas esmingai svarbu, padidinti bazinį mokslo finansavimą (2.3.4 darbas).

Atnaujinant aukštojo mokslo institucijų tinklą, numatyta jau pirmaisiais Vyriausybės darbo metais parengti ir per Vyriausybės kadenciją įgyvendinti mokslo ir studijų institucijų tinklo pertvarkos planą (2.2.4 darbas). Šis veiksmas jau yra atliekamas ir yra akademinės bendruomenės ir medijų dėmesio centre. Mokslo, studijų ir kitų švietimo įstaigų tinklo optimizavimo kryptis yra suderinta su ES struktūrinių fondų investicinėmis programomis, numatančiomis pabaigti atnaujinti mokslo ir studijų institucijų infrastruktūrą, mokslinę įrangą, studentų bendrabučius, taip pat finansuoti fakultetų perkėlimus ir kitus optimizavimo veiksmus.

Stiprinant aukštųjų mokyklų mokslinį ir technologinį potencialą suplanuota jose plėtoti inovacijų ir technologijų, tarpdisciplininius kompetencijų centrus (2.5.1), stiprinti universitetų ir kolegijų aplinkoje veikiančius technologijų parkus, atviros prieigos mokslinių tyrimų centrus, skatinti mokslo ir studijų institucijų ir įmonių bendradarbiavimą technologinės plėtros srityje, stiprinti tarptautiniu mastu konkurencingus mokslo ir technologijų centrus (4.1.2), plėtoti motyvacines priemones, skatinančias į mokslinius tyrimus investuoti privačias įmones (4.1.3).

Mokslo ir studijų politikos srityje vienas svarbiausių darbų yra mokslo, technologijų ir inovacijų strateginės tarybos atkūrimas, jai priskiriant atsakomybę už studijų, mokslo, technologijų ir inovacijų politikos koordinavimą ir strateginį valdymą valstybės mastu (4.1.1 darbas). Ši taryba padės atnaujinti šalies mokslo ir inovacijų sistemos institucinę sąrangą, suderinti įvairių žinybų parengtus inovacijų politikos dokumentus ir įgyvendinti Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires, parengtas dar praeitos Vyriausybės darbo laikotarpiu. Sudijų politikos srityje taip pat akcentuojami atskiriems ūkio ar visuomenės sektoriams reikalingi kompetencijų centrai, suaugusiųjų formaliojo ir neformaliojo mokymosi sisteminė plėtra (2.2.5), žmonių išteklių būklės stebėsenos ir prognozavimo sistema ir aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo tvarkos atnaujinimas (2.3.5). Mokslo srityje dėmesys telkiamas į mokslinių tyrimų tarptautiškumo skatinimą, tarptautinio lygio infrastruktūrų vystymą (2.5.1, 4.1.7), akcentuojamas humanitarinių ir socialinių mokslų, meno, kultūros veiksmingesnis įtraukimas į visuomenei ir regionams aktualių problemų sprendimą (2.5.2, 2.5.1).

– Ko šiais veiksmais siekiama?

– Svarbiausius siekius aukštojo mokslo srityje Vyriausybė yra išdėsčiusi savo programoje: tai kokybė, tinkamumas, lygios galimybės, prieinamumas ir tarptautinis reikšmingumas (123 punktas). Mokslinių tyrimų srityje užsibrėžta „sutelkti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų žmogiškuosius išteklius, racionaliai ir tikslingai panaudoti mokslo infrastruktūrą, užtikrinti geriausia tarptautine patirtimi pagrįstą mokslinės veiklos vertinimą, adekvatų ir skaidrų mokslinių tyrimų finansavimą, inicijuoti technologines ir socialines inovacijas kreipiančius tyrimus“ (140 punktas).

Programos įgyvendinimo planas numato konkrečius Vyriausybės darbų įgyvendinimo rodiklius. Studijų ir mokslo krypčių bendriausi rodikliai yra pirmos studijų pakopos absolventų, dirbančių aukštojo išsilavinimo reikalaujančiuose darbuose, procentinės dalies pokytis (nuo dabartinių 56 iki 70 proc.) ir šalies vieta pasauliniame inovacijų indekse (iš dabartinės 36 pozicijos pakilti iki 28). Šie rodikliai apibendrina daugelį studijų ir mokslo kokybės parametrų – ir aukštojo mokslo absolventų dalykinį pasirengimą, ir jų tinkamumą darbo rinkai, ir mokslo, verslo bei ryšius, ir dėstytojų kompetenciją, ir programų šiuolaikiškumą, ir gerą infrastruktūrą bei vadybą. Prie kiekvieno Plano darbo galima rasti jo siekiamą rezultatą apibūdinančius rodiklius: tai suaugusiųjų mokymosi, užsienio studentų dalies Lietuvos aukštosiose mokyklose padidėjimas; aukštesnės Lietuvos universitetų vietos tarptautiniuose reitinguose; tyrėjų nuošimčio tarp darbo rinkoje užimtų šalies gyventojų išaugimas; tarptautinėje mokslinėje spaudoje labiausiai cituojamų mokslo publikacijų dalis, patentų skaičius; mokslo ir studijų institucijų sėkmė tarptautinėse mokslo programose; narystė tarptautinėse mokslo infrastruktūrose; privataus finansavimo pritraukimas; išaugusi socialinė parama studentams ir kt. Pažymėtina, kad tarp šių parametrų nėra mechaninių, su so mokslo ir  studijų kokybe tiesiogiai nesusijusių rodiklių, pavyzdžiui, po optimizavimo liksiančių savarankiškų aukštųjų mokyklų skaičiaus.

Bendriausia prasme tiek Vyriausybės programa, tiek jos įgyvendinimo planas yra orientuoti į Ilgalaikėje valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ numatytas kryptis – sumani visuomenė, sumani ekonomika, sumanus valdymas. Visų šių krypčių jungiamoji grandis ir jose reikalingų permainų pagrindas, pasak Strategijos, yra atviras, kūrybingas, atsakingas žmogus, kuris negali būti išugdytas niekur kitur, kaip tik švietimo sistemoje. Todėl neatsitiktinai tiek 17-osios Vyriausybės programoje, tiek jos įgyvendinimo plane švietimui ir kultūrai skiriamas prioritetinis dėmesys.

– Kaip aukštojo mokslo atnaujinimas bus finansuojamas?

– Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plane numatytų veiksmų finansavimas yra planuojamas valstybės biudžete. Pavyzdžiui, jau 2017 m. biudžete, iš esmės suformuotame ankstesnės Vyriausybės, buvo surasta lėšų padidinti biudžetinėse įstaigose dirbančių tyrėjų atlyginimams. 2018 m. valstybės biudžeto švietimo dalies projekte, kurį parengė Švietimo ir mokslo ministerija, įskaičiuotos lėšos dėstytojų darbo užmokesčio didinimui ir nemokamo aukštojo mokslo bakalauro studijų pakopoje įvedimo pradiniam etapui.

Kaip jau minėta, Vyriausybės programos įgyvendinimo planas yra suderintas su ankstesnių Vyriausybių parengtomis ES investicinių fondų panaudojimo programomis. Aukštojo mokslo atnaujinimui šiose programose yra numatyta beveik 170 mln Eur, kurie bus panaudoti tiek dėstytojų ir tyrėjų kompetencijų kėlimui, tiek studijų programų, studijų metodų atnaujinimui, tiek moksliniams tyrimams sumanios specializacijos kryptyse, tiek doktorantūrai ir podoktorantūrinėms stažuotėms, tiek mokslo ir studijų materialinės bazės pagerinimui.

Vertinant tarptautiniu mastu, tiek Lietuvos nacionalinio biudžeto, tiek mūsų disponuojami ES investicinių fondų ištekliai nėra labai dideli. Todėl ieškoma ir kitų išteklių. Vienas tokių išteklių yra aukštosioms mokykloms patikėtas valstybės turtas, atliekantis susitraukus studentų skaičiams ir racionaliau sutvarkius mokslo ir studijų institucijų tinklą. Šiuo metu sistemoje yra nemažai nei studijoms, nei mokslui nebereikalingų patalpų, kurių išlaikymas kainuoja mokesčių mokėtojų pinigus. Šį turtą numatoma reinvestuoti į bendrabučių atnaujinimą, studentų miestelių sutvarkymą, trūkstamą mokslinę įrangą ar optimizuojamų mokslo ir studijų institucijų padalinių perdislokavimą. Jo apimtį įvertinti yra gana keblu, kadangi vienai aukštajai mokyklai nebereikalingi pastatai gali būti reikalingi gretimais veikiančiai kitai, tad prieš juos perduodant Valstybės turto fondui reikalinga sisteminė mokslo ir studijų institucijų tinklo pertvarka.

– Ar šiuo metu vykdomi aukštojo mokslo atnaujinimo veiksmai yra darnūs?

– Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija vykdo platų spektrą Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatytų aukštojo mokslo atnaujinimo veiksmų. Šalia plačiai diskutuojamo valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano rengiamas naujas aukštojo mokslo finansavimo modelis, apimantis nemokamas bakalauro studijas, sutartis su aukštosiomis mokyklomis, mokslo programinio finansavimo patikslinimą.  Pirmą kartą pradėtas vieningas bendrasis priėmimas ne tik į aukštąsias, bet ir į profesines mokyklas, kuris sudarys geresnes pasirinkimo galimybes bendrojo lavinimo mokyklų absolventams. Rengiamasi studijų krypčių ir studijų programų pasiūlos peržiūrai, kuri įvyks dar šiemet ir leis gerokai sumažinti smulkių, besidubliuojančių studijų programų skaičių. Su aukštosiomis mokyklomis diskutuojama dėl studijų modelio ir metodų atnaujinimo, kuris padės studijas suintensyvinti, kur įmanoma sutrumptinti, kartu padidinant jų edukacinę vertę. Keičiamas aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas, jį perorientuojant nuo smulkmeniškos studijų programų priežiūros prie tarptautinio institucijų vertinimo, prie didesnio pasitikėjimo aukštosios mokyklos vidiniais kokybės užtikrinimo pajėgumais. Kuriamas nacionalinė žmonių išteklių stebėsenos ir prognozavimo sistema, kuri leis tiksliau numatyti aukštojo mokslo absolventų poreikį. Parengti principiniai siūlymai dėl valstybinių kolegijų tinklo optimizavimo, artimiausiu laiku bus patvirtintas profesinių mokyklų tinklo optimizavimo planas. Projektuojami inovacijų sistemos institucijų geresnio koordinavimo veiksmai.

Iš šių darbų viešumoje daugiausia abejonių kelia aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka. Ar ji ne per ankstyva, ar ne tikslingiau būtų pradėti nuo kitų kokybės tobulinimo veiksmų, pavyzdžiui, dėstytojų atlyginimų pakėlimo arba studijų programų skaičiaus mažinimo?

Vyriausybės nuomone, ši abejonė nėra pagrįsta. Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos nebegalima atidėti vien dėl demografinių priežasčių. Nuo 2011 metų į Lietuvos aukštąsias mokyklas stojančių abiturientų skaičius sumažėjo nuo 27 tūkst. iki 17 tūkst., o 2021 m. jų liks tik apie 10 tūkst. Todėl nieko nedarant dalis mūsų aukštųjų mokyklų tiesiog sunyks. Nėra efektyvu didinti atlyginimus dėstytojams aukštosiose mokyklose, kurios nebesurenka studentų. Jeigu studijų programų skaičiaus mažinimas prasidės nepertvarkius institucijų, dalis šių institucijų, vaizdžiai kalbant, pradės dusti, ir tai tikrai neprisidės prie šiose institucijose vis dar studijuojančių studentų studijų kokybės arba dėstytojų geros savijautos. Lygiai taip pat neracionalu ir investuoti į aukštųjų mokyklų mokslo įrangą ar pastatų atnaujinimą, tiksliai nežinant, kurios iš jų ir kokiose srityse tęs veiklą, o kurios netrukus susijungs. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad dabartinio laikotarpio ES investicinės lėšos Lietuvos aukštajam mokslui yra numatytos jau prieš kelerius metus ir vis dar beveik nepradėtos naudoti, todėl vėluojant jas gali tekti tiesiog grąžinti ES biudžetui. Galiausiai, turbūt nereikia daug argumentuoti, kokią žalą nežinomybė dėl atskirų institucijų likimo daro priėmimui į jų studijų programas, tose institucijose dirbančių dėstytojų, tyrėjų ir administracijos darbuotojų savijautai ir darbo motyvacijai.

Todėl daugelį esminių aukštojo mokslo atnaujinimo veiksmų būtina įgyvendinti vienu metu, juos gerai tarpusavyje suderinus. Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas turi įvykti lygiagrečiai su studijų programų pasiūlos peržiūra ir finansavimo sistemos pakeitimu, sutelkiant dėstytojų ir studentų išteklius, užtikrinant mokslo ir studijų institucijoms finansinį stabilumą, suteikiant naują impulsą studijų ir mokslo centrų konkurencingumo augimui, visos šalies bei regionų ūkio ir visuomenės pažangai. Aukštesni reikalavimai studentams turi būti įvedami kartu su parama intensyvesnėms studijoms, su nemokamo aukštojo mokslo bakalaro pakopoje įvedimu ir su „antra galimybe” tiems asmenims, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių neįgijo aukštajam mokslui pakankamo pasirengimo. Ir, žinoma, visi šie veiksmai turi būti suderinti su oraus darbo užmokesčio užtikrinimu dėstytojams ir tyrėjams. Juk studijų kokybė visų pirma atsiranda ten – tarp dėstytojo ir studento, jiems kartu dirbant kūrybingą studijų ir mokslo tiriamąjį darbą.

– Kaip pagerinti Vyriausybės aukštojo mokslo atnaujinimo plano matomumą?

– Apžvelgti argumentai leidžia teigiamai atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą – ar Vyriausybė turi aukštojo mokslo atnaujinimo planą. Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, ypač jį matant platesniame kitų aukštąjį mokslą liečiančių finansinių ir teisinių dokumentų kontekste, yra numatyta sistemiška aukštojo mokslo pertvarka, kuri, jei bus įgyvendinta, padės iš esmės pakeisti žemėjančią Lietuvos aukštojo mokslo raidos trajektoriją, visapusiškai jį sustiprins ir turės teigiamą poveikį visos šalies raidai.

Tačiau negalima paneigti, kad tam tikra Vyriausybės programos aukštojo mokslo srityje silpnybė yra jos išsklaidymas po skirtingas Programos įgyvendinimo plano vietas. Šis išsklaidymas suprantamas, kadangi Planas sudarytas ne tradiciniu sektoriniu, bet prioritetiniu principu, įvairių sektorių veiklas sutelkiant į penkias pagrindines Vyriausybės programos kryptis. Tačiau dėl nepakankamo visų čia aptartų priemonių matomumo atsiranda nemažai nesusipratimų, viešojoje erdvėje pradeda vešėti niekuo nepagrįsti gandai. Todėl tariantis dėl visiems svarbių sprendimų įgyvendinimo turės būti parengta daugiau aiškinamųjų, koordinacinių dokumentų ir vykdoma daugiau viešųjų diskusijų. Galbūt ir šiuo straipsniu prie jų pavyks truputį prisidėti.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

374 views
bookmark icon