F. Ziegele: universitetai turi išmokyti spręsti problemas, kurių dar nežinome

2017 m. lapkritis


Lietuvoje vykusioje konferencijoje, skirtoje aukštojo mokslo pokyčiams aptarti, viešėjo Frank Zeigele, Aukštojo mokslo centro vykdomais direktorius iš Gütersloh, Vokietijos. F. Ziegele taip pat yra Aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų valdymo profesorius Osnabrücko Taikomųjų mokslų universitete. Profesorius yra žinomas ekonomikos, finansų, politikos, strateginio valdymo ekspertas, konsultantas, skaitantis paskaitas visame pasaulyje. F. Ziegele prisidėjo prie daugiau nei 150 publikacijų aukštojo mokslo srityje rašymo bei įgyvendino daugiau kaip 100 vietinių ir tarptautinių projektų šioje srityje.

Su Frank Zeigele kalbamės apie tai, kaip jis mato aukštojo mokslo padėtį Lietuvoje, kokie sprendimai yra būtini siekiant tobulinti aukštojo mokslo sistemą ir kokius patarimus jis gali duoti Lietuvai.

 Pagrindinės temos, apie kurias diskutuota konferencijoje, buvo aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija ir veiklos su aukštosiomis mokyklomis sutartys. Kaip manote ar būtent tai yra tos priemonės,  kurių turi imtis Lietuva siekdama susidoroti su šiuo metu kylančiais iššūkiais?

– Taip, žinoma, konsolidacija yra išties svarbi. Vienas dalykas labai aiškus, jeigu norite vykdyti rimtus mokslinius tyrimus, aukštųjų mokyklų tinklą fragmentuoti į mažesnes dalis sudėtinga, nes tyrimai yra brangūs, reikalinga tam tikra techninė infrastrūktūra – įranga, labaratorijos, įvairūs įrengimai. Visa ši infrastruktūra turi būti vienoje vietoje. Net ir tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, nėra racionalu išskaidyti išteklius. Todėl tikrai turite galvoti apie konsolidaciją. Nepamirškime, kad yra labai daug skirtingų būdų kaip daryti konsolidaciją – tai yra universitetų susiliejimai, strateginiai susijungimai, bendri mokslinių tyrimų centrai. Pažvelgus į tarptautinę areną vėlgi pamatysime daug įvairovės, kaip galima daryti konsolidaciją. Manau, kad tai yra labai svarbus ir reikalingas žingsnis Lietuvai.

Antrasis dalykas, kuris plačiau aptartas konferencijoje – veiklos sutartys gali pagelbėti šiam procesui, jos gali padėti universitetams nustatyti tikslus bei atlikti reikalingus pokyčius. Veiklos sutartys taip pat svarbios dėl to, kad žvelgiama ne į tai, kas yra viduje, bet kokie yra veiksmų rezultatai išorėje. Pavyzdžiui, latvių sistema daugiausiai fokusuojasi ties studentų skaičiumi, bet studentų skaičius dar nėra sėkmė. Sėkmė yra tuomet, kai studentas baigęs studijas, yra pajėgus rasti darbą. Svarbu turėti omenyje šiuos aspektus, kai kalbame apie pinigų paskirstymą. Finansavimas turi būti skiriamas ne tik už studentų skaičių, bet ir už sėkmingai į darbo rinką įsiliejusius absolventus. Tai gali būti pasiekta veiklos sutartimi. Sprendžiant iššūkius, su kurias susiduria jūsų šalis – tiek konsolidacija, tiek veiklos sutartis yra kertiniai ir labai svarbūs veiksniai.

Kaip jūsų nuomone veiklos rezultatais pagrįstas susitarimas gali paveikti studijų kokybę?

– Vertinant veiklos rezultatus, pavyzdžiui, absolventų sėkmę darbo rinkoje, universitetai būtų labai suinteresuoti gerinti studijų kokybę. Pavyzdžiui, jei matuotumėte kiek laiko užtrunka baigusiam studijas absolventui susirasti darbą ir panašiai. Ir, jeigu universitetai žinos, kad pagal šį indikatorių jis gauna finansavimą, tuomet bus labai aiškiai suprasta, kad reikia prisiimti atsakomybę už studentų įdarbinimą. Universitetai negalės tiesiog sakyti, jog jiems nesvarbu, kaip studentas baigęs studijas susiras darbą, jie turi padėti. Universitetai turi adaptuotis, turi mokyti studentus to, kas yra reikalinga darbo rinkai, kitu atveju jie nebus sėkmingi.

 Pakalbėkime apie 2003-2013 m. Vokietijoje vykusią aukštųjų mokslų institucijų konsolidaciją. Kokie yra pagrindiniai šio proceso rezultatai?

– Žvelgiant bendrai į visą sistemą, vykęs sujungimas nebuvo didelis ir neturėjo didelio poveikio visai sistemai. Galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra lengvas procesas, nes susijungia skirtingi žmonės, skirtingos kultūros, tačiau iš mano patirties tai gali išvirsti į labai gerą procesą, jeigu universitetai tai panaudoja naujos vizijos kūrimui. Pavyzdžiui, viename universitete buvo pasamdytas labai sumanus rektorius, kuris kartu su savo komanda sugebėjo universitetą mobilizuoti naujovėms. Rektorius gebėjo motyvuoti visus universitete ir jie išties sukūrė naują sistemą, kurią sudarė daug tarpdisciplininių mokymosi sistemų. Pavyzdžiui, studentai iš skirtingų disciplinų mokėsi ir kartu sprendė aktualias visuomenei problemas. Jie pamatė šansą, ir, manau, tai taškas, kurį turėtų matyti susijungę universitetai, tai lydėtų ir prie papildomo finansavimo, skirto naujoms idėjoms įgyvendinti.

 Konferencijoje aukštojo mokslo ekspertas Jamil Salmi pristatė globalius pokyčius, kurie keičia darbo rinką, pavyzdžiui, šiandien darbo rinkoje egzistuoja darbai, kurių neturėjome prieš 10 metų ir po 10 metų mes turėsime darbų, kurių neturime šiandieną. Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs Pasaulinio ekonomikos forumo įkūrėjas Klaus Schwab pabrėžė, kad pasaulis pasikeitė: anksčiau laimėtojais buvo tie, kurie buvo dideli, o dabar laimėtojai yra tie, kurie yra greiti. Kaip manote, ar tai svarbu ir kalbant apie aukštojo mokslo institucijas? Ar laimėtojai yra tie, kurie greičiausiai prisitaiko?

– Kalbant apie aukštąjį mokslą, svarbiausia suprasti, kad universitetai turi mokyti žmones būti lanksčiais ir prisitaikyti prie vykstančių pokyčių. Šiomis dienomis, lankstumas yra labai svarbus, juk turime būti treniruoti spręsti ateities visuomenės problemas, kurių dar nežinome šiandieną. Toks yra universitetų tikslas. Mano nuomone, tą tikslą gali pasiekti tiek mažas, tiek didesnis universitetas. Tai priklauso nuo programos, kurią universitetas siūlo, svarbu ir tai, ar mokomasi tradiciniu būdu, ar veikia į studentą orientuotas mokymas. Tai yra pagrindiniai klausimai ir visa tai priklauso, pabrėžiu, ne nuo universiteto dydžio, o nuo to, ką universitetas siūlo ir daro.

 Darbo rinka keičiasi labai dramatiškai. Abiturientai, norėdami pasirinkti studijas, turi priimti išties sudėtingą sprendimą. Kokį patarimą jiems duotumėte?

– Svarbu atsižvelgti į tai, kokie yra studento gebėjimai ir ką jam ar jai patinka daryti. Taip, iš vienos pusės, reikėtų atsižvelgti į darbo rinką, tačiau, jeigu pasirinkimas bus nulemtas ne tuo, ką patinka daryti, tuomet sėkmės nebus. Taigi, pirmiausia, svarbu yra remtis talentais bei entuziazmu ir kur norisi tą entuziazmą panaudoti. Antras dalykas, besirenkantiems bakalauro studijas, reikėtų rinktis ne per siaurą programą, o tą, kuri lavintų bendruosius įgūdžius. Renkantis magistro studijas jau galima būti rinktis siauresnę programą. Negana to, tiek Jūsų šalyje, tiek mano bei kitose Europos šalyse vis dar nesugebame įtvirtinti mokymosi visą gyvenimą idėjos. Pavyzdžiui, labai gera kryptis būtų baigti plačios aprėpties bakalauro studijas, tada eiti į darbo rinką ir po to sugrįžti į universitetą ir po 5-7 metų mokytis magistrantūroje. Universitetams būtų užduotis sukurti ir užtikrinti tokias sąlygas. Pavyzdžiui, kalbu iš asmeninės patirties, yra galimybių mokytis penktadieniais, šeštadieniais, įtraukiant skaitmeninius mokymosi būdus, mokymąsi namie. Taigi, apibendrinant patarimus besirenkantiems savo kelią: ieškoti, koks tavo talentas, išlikti lanksčiu, ieškoti programos, kuri būti platesnė ir būti atviriems naujovėms.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

265 views
bookmark icon