E. Stumbrys: kokie pokyčiai numatomi mokslo veiklos vertinime?

2017 m. gruodis


Visuomenėje netylant kalboms apie planuojamą universitetų tinklo pertvarką, bręsta pokyčiai ir mokslo veiklos finansavime bei vertinime. Numatoma, kad didesnį finansavimą gaus tos mokslo ir studijų institucijos, kuriose studijuos daugiau valstybės finansuojamų studentų ir kurios vykdys kokybiškesnę mokslinę veiklą.  Planuojama, kad naujasis finansavimo modelis bus įdiegtas per kelerius artėjančius metus. Pokyčiai mokslo veiklos vertinime vyksta jau dabar, būtent apie juos ir kalbamės su Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėju Eugenijumi Stumbriu.

Kaip vertinate pakeitimus mokslo veiklos vertinime ir finansavime? Kokią įtaką mokslo kokybei gali turėti šie pakeitimai?

Kryptis yra gera, tačiau numatyti žingsniai nėra pakankamai radikalūs, kad galėtų išspręsti įsisenėjusias problemas. Kita vertus, radikalūs pokyčiai gali būti per daug rizikingi ir tam tikras atsargumas yra reikalingas.

Norėčiau aptarti situaciją socialiniu mokslų vertinime ir publikavime. Socialiniai mokslai pagal publikavimo pobūdį iš esmės niekuo nesiskiria nuo gamtos mokslų. O didžiausia neigiamybė ta, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai buvo vertinami kartu, nors jų vertinimo principai yra visiškai kiti. Kadangi buvo vertinama kartu, pastebimas socialinių mokslų atsilikimas.

Naujoje vertinimo metodikoje viena iš teigiamybių – tai ekspertinis vertinimas, kuris aprėpia žymiai daugiau nei formalus vertinimas. Be to, ekspertai – nebe anonimai, nes anonimiškumas ne projektų vertinime yra sunkiai suvokiamas.

Vykdant pilotinį projektą, išaiškėjo, kad viena iš silpnųjų vietų ekspertiniame vertinime – tai vertinamųjų vienetų formavimas. Kadangi vertinamieji vienetai dažnai nesutampa su institucijų administraciniais vienetais (t. y. iš dalies jie yra menami), siektina, kad jų formavimo principai būtų tie patys visose institucijose,  o to šiuo metu nėra. Tai atsiskleidžia ir žvelgiant į teisės aktą: suvokimas, supratimas ir apibrėžtumas yra nepakankamas. Siūlyčiau dar panagrinėti rezultatus, kai jau turėsime dviejų vertinimų patirtį.

Vertinant kokybę, galima sakyti, kad už didelio, iškilaus labai lengva pasislėpti mažiukams, beverčiams – tai priklausys nuo institucijų taktikos. Atsižvelgiant į pirmąjį vertinimą, buvo galima pastebėti tam tikrų trūkumų. Svarbiausia – palyginamasis vertinimas, todėl vertinamieji vienetai, suformuoti ne pagal vienodus principus, netenka prasmės.

Formaliajame vertinime teigiamas aspektas yra tas, kad pagaliau imame vertinti tikrą įtaką mokslui. Ne vien tik publikacijas, t. y. mokslinių tyrimų rezultatus, kaip buvo anksčiau, bet ir ko tos publikacijos vertos. O, norint suprasti, ko vertos publikacijos, reikalingas laikas.

Poveikis pasaulinei mokslo raidai nėra absoliutus, nes bibliometriniai parametrai rodo ne viską, bet teigiamas pats faktas, kad atsigręžta į poveikį. Džiaugiuosi, kad ryžtąsi tam, nes nebėra kur trauktis.

Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta mokslo ir studijų vienovė. Naujame studijų krypčių vertinimo modelyje planuojama užtikrinti, kad studijos būtų grįstos mokslu ir tose universiteto kryptyse, kur nėra mokslo kokybės, studijos nebūtų vykdomos. Kaip vertinate šiuos planus? Ar tai turės įtakos mokslo ar studijų kokybei?

Aišku, kad kryptis, kad universitetinės studijos negali būti negrįstos moksliniais tyrimais, yra gera. Tai – aksioma. Gaila, kad kartais būdavo laikotarpių, kai tai tarsi „pamirštama“: mokslas – atskirai, studijos – atskirai. Galėčiau įžvelgti kitą problemą – ne taip lengva pasakyti, ypatingai žemesnės pakopos studijų kryptyse, kokių krypčių moksliniai tyrimai reikalingi studijoms. Klasifikatoriai, kaip žinoma, yra skirtingi ir tai yra natūralu. Džiaugiuosi, kad bent jau tai suprasta. Nes buvo pageidavimų, kad mokslo ir studijų kryptys būtų tos pačios, nesuprantant esmės, kuo skiriasi studijos ir mokslas. Dabar, matant sąsajų lenteles, kokių mokslo krypčių reikia, kad būtų vykdoma konkreti studijų kryptis, atrodo, kad  viskas vykdoma nepakankamai argumentuotai. Per daug atsižvelgiama į universitetų interesus, kurie, natūralu, kartais žiūri kaip išgyventi, o ne kokių krypčių moksliniai tyrimai yra reikalingi. Čia įžvelgiu tam tikrą pavojų, bet pasirinkta kryptis yra tikrai gera.

Lietuvos mokslų taryba atlieka doktorantūros vertinimą. Gal galėtume apibūdinti dabartinę doktorantūros būklę ir pagrindinius iššūkius. Kokie sprendimai turėtų būti priimti, siekiant sustiprinti mokslininkų rengimą Lietuvoje?

Galiu pasidžiaugti, kad pagaliau po 5 m. pavyko meno doktorantūros vertinimą padaryti taip, kaip priklauso: su ekspertų vizitu, atskirai susitinkant su skirtingomis interesų grupėmis. Taigi, meno doktorantūros vertinimas, kuris ką tik įvyko, galėtų būti pavyzdys ateities vertinimams. Ši nauja patirtis, tikiuosi, leis pakeisti ir mokslo doktorantūros vertinimą. Pakoregavus mokslo doktorantūros nuostatus, sugriežtinus reikalavimus, ypatingai doktorantūros komitetui, procesai vyksta gera linkme: keičiami doktorantūros komitetai, atsiranda reikalavimas, kad mokslininkas būtų gyvas savo veiklos prasme, o ne tik už nuopelnus būtų doktorantūros komitete. Mokslininko veikla per pastaruosius 5 metus yra mokslininko gyvybė, o ne tai, ką jis nuveikė prieš 30 metų.

Doktorantūros komitetai nuolat keičiami, reikalavimai yra griežtinami. I etapas vyksta iki 2018 m. pradžios, paskui bus antras. Tad poslinkiai, sakyčiau, yra geros krypties, tačiau yra nuomonių, kad dabartinė tvarka stabdo doktorantūrų tarpdalykiškumą. Kiek tai yra pagrįsta, o kiek tai yra institucijų interesai – sudėtinga pasakyti. Bet aš matau ir tokį pavojų, kad dalis institucijų gali netekti doktorantūros teisės. O jeigu „sumesim“ mokslininkus iš kelių krypčių, tada ta teisė vėl bus „atgauta“. Nesakau, kad dabartinė tvarka yra labai lanksti, bet siekiant lankstumo baisu prarasti kokybę.

293 views
bookmark icon