Aukštojo mokslo idėja ir jos pokyčiai istorijos tėkmėje

2016 m.


Prieš ketvirtį amžiaus knygą „Aukštojo mokslo idėja“ parašęs Robertas Barnettas išsikėlė sau ambicingą užduotį – atsakyti į klausimą, kas apskritai yra aukštasis mokslas. Pasak jo, nors aukštasis mokslas moderniame pasaulyje susiduria su daugybe pokyčių, kai kurie esminiai elementai išlieka šimtmečiais, kaip rodo nuo Antikos laikų skaičiuojama aukštojo mokslo istorija.

Aukštojo mokslo paradoksas

Aukštajam mokslui šiais laikais tenka daug sunkumų. Kai kurie netgi mano, kad dabar stebime aukštojo mokslo krizę. Ar tikrai taip yra? Priklauso nuo požiūrio, kaip mes apskritai vertiname aukštąjį mokslą, jo fundamentalius principus ir esmę. Pavyzdžiui, jei vertinsime įsitraukusių žmonių skaičių, į krizę toli gražu nepanašu – aukštasis mokslas pritraukia daugiau žmonių nei bet kada iki šiol, tai yra auganti ir stiprėjanti institucija.

Kad ir kaip vertintume, aukštasis mokslas yra didelis verslas. Be to, tai yra pagrindinė modernios visuomenės institucija. Įvertinus jos dydį, išlaidas, visuomenės suinteresuotumą aukštojo mokslo ir jį vykdančių institucijų veikla, atrodo keista, kad klausimui, kas apskritai yra aukštasis mokslas, skiriama tiek mažai dėmesio, jo tarsi vengiama.

Kai kalbame apie liberalų požiūrį į aukštąjį mokslą, daug kam pirmosios asociacijos būna susijusios su žiniomis, laikomomis vertingomis dėl jų pačių. Tačiau šiais laikais jos nebelaikomos vertybe – visi kalba apie galimybę pritaikyti žinias, plėtoti technologijas, gerą aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimą. Toks požiūris atsispindi ir studijų programose. Visgi istorija dažniausiai sukasi ratu – galbūt ateityje liberalusis aukštasis mokslas vėl bus reabilituotas, tik įgis modernią formą. Pažvelkime iš arčiau, kaip keitėsi aukštojo mokslo idėjos suvokimas nuo pat jos ištakų.

Idėjos užuomazgos Antikos laikais

Aukštojo mokslo įstaigų, kaip atskirų socialinių institucijų, istorija paprastai skaičiuojama nuo viduramžių ir pirmųjų universitetų atsiradimo. Tačiau ir tuomet aukštojo mokslo idėja negimė iš niekur. Idėjas, iš kurių kilo aukštasis mokslas, galima atsekti dar Antikoje. Nors Graikijoje nebuvo pastatų, kuriuose rinktųsi būriai dėstytojų ir studentų, kaip dabar suprantame aukštojo mokslo įstaigas, mintis apie aukštąjį mokslą čia buvo rutuliojama jau Platono laikais. Tiesą sakant, tai, kad graikai neturėjo kompleksinės aukštojo mokslo institucijos, net galima laikyti pranašumu – tai leidžia pamatyti aukštojo mokslo idėją grynu pavidalu.

Graikijos aukštojo išsilavinimo idėja labai aiškiai atsispindi Platono dialoguose. Jie parodo, kad visuomenės lyderiais negali būti bet kas, tokį tikslą sau keliantys žmonės turi labai daug ruoštis ir atitikti daugybę reikalavimų. Dialoguose galima susipažinti ir su paties Platono požiūriu į aukštojo mokslo idėją. Štai keletas pagrindinių Platono aukštojo mokslo idėjos elementų:

  1. Supratimas, kas iš tiesų yra žinios, yra užterštas. Jei žmonės gyvena urve ir nežino, kas dedasi už jo sienų, jie mano, kad urvas ir yra visas pasaulis. Taigi visos mūsų žinios yra sąlyginės, priklausomos nuo situacijos, kurioje esame, ir nuo mūsų santykio su aplinka, taip pat nuo įrankių, kuriais galime naudotis.
  2. Tam, kad atrastume naujas, nepažintas žinias, reikia pasinaudoti tomis žiniomis, kurias jau turime.
  3. Pažangos raktas – kritiškas požiūris į dabartines žinias. Pažangą pasiekti galima tik įtraukiant į dialogus patį mokinį.
  4. Mokinys turi kritiškai vertinti jam pateikiamas žinias. Modernia terminologija tai vadintume grįžtamuoju ryšiu, tačiau graikams tai buvo esminė žmogaus tobulėjimo, išsilavinimo sąlyga, parodanti jo talentus ir potencialą. Dialogas buvo kur kas daugiau nei mokymosi technika – jam buvo teikiama ypatinga reikšmė.
  5. Išsilavinimo samprata buvo susieta su laisvės idėja dviem skirtingais aspektais. Pirma, kritiniam mąstymui negalėjo būti taikomi jokie apribojimai. Pasak Platono, „filosofas, aistringai siekiantis išminties, sieks jos visos, o ne tik kažkurios jos dalies“. Antra, buvo manyta, kad tik per kritinio mąstymo pratimus mokinys gali išsilaisvinti iš regimų žinių įtakos ir tapti tikrai nepriklausomas.

Šios kertinės idėjos nebūtinai turi būti priimamos kaip neginčijama visuma, bet nagrinėjant istoriją akivaizdžiai matoma didžiulė jų įtaka aukštojo mokslo raidai.

Universitetų gimimas

Kaip minėta, pirmieji universitetai gimė viduramžiais. Institucijos, kurias galime vadinti savotiškais šiuolaikinių universitetų embrionais, atsirado XI amžiaus pabaigoje: 1088 m. Bolonijoje, apie 1096 m. – Oksforde (tiksli data nežinoma), 1119 m. – Paryžiuje.

Kembridžo universiteto pradžia laikomi 1209 m. Legenda byloja, kad tais metais Oksforde kilo riaušės tarp mokslininkų ir paprastų miestelėnų. Dalis Oksfordo universiteto mokslininkų ir studentų baimindamiesi dėl savo saugumo pasitraukė į Kembridžą, kur atidarė naują universitetą. Šis faktas įdomus ne tik kaip istorijos dalis – jis parodo, kad įtampa tarp aukštojo mokslo institucijų ir plačiosios visuomenės turi gilias istorines šaknis ir yra bendras aukštojo mokslo bruožas. Todėl jei pastebite, kad santykis tarp visuomenės ir aukštojo mokslo institucijų pasidarė pernelyg jaukus, galbūt atėjo metas paklausti, ar aukštojo mokslo institucijos nepamiršo savo tradicinio vaidmens.

Kokie buvo pagrindiniai universiteto bruožai viduramžiais? Pradėkime nuo to, kad viduramžių universitetai buvo demokratiški dviem aspektais. Pirma, jie buvo atviri visiems. Kiekvienas fondas turėjo studium generale – vietą, kur buvo laukiamas kiekvienas, kuris nori studijuoti. Antra, tiek studentai, tiek dėstytojai buvo laikomi bendros sąjungos, vieno cecho nariais nepriklausomai nuo jų kompetencijos lygio. Nuo pat gimimo universitetai užsitikrino nepriklausomybę nuo likusios visuomenės dalies. Kiekvienas universitetas galėjo formuoti savo mokslininkų bendruomenę, tiesa, atsižvelgdamas į bažnytinės vadovybės nuomonę. Vėliau universitetuose atsirado atskiri koledžai, turintys tai vietai būdingus bruožus, ten veikiančias mokslininkų asociacijas.

Nors studijų objektai – ypač tekstų studijų – buvo griežtai kontroliuojami, aksioma laikyta, kad visos žinios turi būti nuolatos pertikrinamos, patvirtinamos ir diskutuojamos. Tam dažnai taikytas struktūruotųjų diskusijų metodas, kitaip vadinamas tiesiog debatais.

Studentų kompetencijos viduramžiais būdavo patvirtinamos suteikiant laipsnį, kuris turėjo būti pripažintas kitų mokslininkų. Šis laipsnis būdavo pripažįstamas kaip universalus – jį gavęs mokslininkas galėjo dėstyti bet kuriame universitete ar kitame mokslo centre. Tačiau įgyti tokį laipsnį nebuvo reikalaujama, nes pats mokymosi procesas buvo laikomas vertybe.

  1. H. Newmano universiteto idėja

Johnas Henris Newmanas, dar vadinamas kardinolu Newmanu, savo idėjas apie aukštąjį mokslą atskleidė paskaitų rinkinyje „Paskaitos apie universitetinio išsilavinimo veiklą ir prigimtį“ (1852). Šias paskaitas jis skaitė Airijos katalikiškame universitete, iš kurio vėliau išsivystė Dublino universitetinis koledžas. Ketverius metus jis buvo šio universiteto rektorius, tačiau matydamas, kad negali savo idėjų pritaikyti realioje veikloje, 1858 m. atsistatydino. Visgi jo idėjos iki šiol išlieka reikšmingos. J. H. Newmano idėjos iš dalies gali būti traktuojamos kaip atsakas į stiprėjančią besivystančios pramonės įtaką aukštajam mokslui. J. H. Newmano straipsniuose galime matyti tuo metu vykusių aktyvių debatų šia tema atspindžius.

Pirmiausia J. H. Newmanas pabrėžė, kad universitetinis išsilavinimas turi būti „liberalus“, – tuo metu tai reiškė, kad žinios, gaunamos universitete, yra savaime vertingos dėl jų pačių. Kita svarbi jo mintis, kad studijos turi formuoti pasaulio suvokimą, apimantį visų sričių žinias, – jis pats tai vadino filosofiniu požiūriu. Abi šios idėjos rodo, kad J. H. Newmanas stengėsi laikyti aukštąjį mokslą atokiau nuo kylančios pramonės reikalavimų. Jis pabrėžė, kad aukštojo mokslo pagrindas yra kur kas daugiau nei tiesiog naudos siekimas. Be to, jis laikėsi aukštojo mokslo koncepcijos, kuri neapsiribojo viena konkrečia sritimi, nors tuo metu didėjanti fragmentacija darbo rinkoje ėjo būtent prie to.

  1. H. Newmano požiūris atsispindėjo ir sudarant studijų programas. Jis ragino mokslininkus ir studentus likti plačių pažiūrų, būti ištikimus aktyviam mokymosi procesui ir viską, ką žmogus patiria ir suvokia, aiškinti logiškais argumentais, kuriuos gali atrasti žmogaus protas. Kurdamas mokymosi modelį J. H. Newmanas daug dėmesio skyrė galimybėms žmogui pačiam save lavinti ir tikėjosi, kad į tai atsižvelgs akademinės institucijos protestantiškoje Anglijoje.
  2. H. Newmano nuomone, aukštojo mokslo tikslas buvo tik intelektualinis pranašumas, studentų sugebėjimas atrasti priežasties ir pasekmės ryšį, suvokti detales kaip visumos dalį. Jo universiteto idėja buvo pagrįsta besitęsiančiu intelektualiu svarstymu to, kas jau buvo pastebėta ir suprasta anksčiau. Jis sakydavo, kad norėdami girti jau sužinotas tiesas, turime pakilti aukščiau jų, į dar aukštesnį žinojimo lygį. Kitaip sakant, aukštasis mokslas yra aukštesnė žinių suvokimo forma, laimėta persvarstant jau turimas žinias.

Pasak J. H. Newmano, universitetinio išsilavinimo prasmė buvo dvejopa: pirma, intelekto ir minties galių išplėtimas, antra – charakterio formavimas. Jis teigė, kad žmogus, išmokęs mąstyti, yra lyg kalinys, po daugelio metų supančiojimo grandinėmis paleistas į laisvę.

Universitetas kaip visuma

Viena iš didžiausią įtaką aukštojo mokslo politikai XX amžiuje padariusių knygų – Karlo Jasperso veikalas „Universiteto idėja“. Nors ji buvo išleista 1946 m., iš tiesų tai buvo paredaguota dar 1923 m. parašytos knygos versija. Šiuo atveju datos itin svarbios, nes abiem atvejais K. Jaspersas pasiūlė universiteto idėją kaip reakciją į pokarinį pasaulį, keliantį grėsmę universiteto atstovaujamoms vertybėms. K. Jaspersas manė, kad universitetai gali atlikti svarbų vaidmenį kuriant humaniškesnę visuomenę. Vertinant tam tikru požiūriu, ši knyga įvyniota į europietiškos filosofijos formą – joje atsispindi tiek idealizmas, tiek egzistencializmas. Ji taip pat išreiškia įtampą, jaučiamą Vokietijos valstybėje, tarp joje vyraujančių nacionalistinių nuotaikų ir universiteto.

  1. Jaspersas manė, kad moderniame universitete privalomi trys aspektai: visapusiško išsilavinimo suteikimas, profesinis rengimas ir mokslo tyrimai. Jo nuomone, atsisakyti bent vieno iš jų reikštų sugriauti universiteto idėją. „Šie trys veiksniai sudaro visumą. Izoliuodami juos vieną nuo kito, sunaikinsite universiteto dvasią“, – rašė jis.
  2. Jaspersas taip pat iškėlė idėją, kad viešas aukštojo mokslo sektorius būtinas kiekvienai demokratinei valstybei. „Niekas nedaro žmonių panašesnių vienų į kitus nei gautas toks pats išsilavinimas“, – dėstė jis. Tačiau universiteto esmė, pasak jo, išliko tai, kad jame mokslininkai kartu su studentais turi siekti objektyvių žinių ir tiesos.

Ar mums reikalingas atsakymas?

  1. Barnettas provokuoja skaitytojus: galbūt ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra aukštasis mokslas, – per didelė prabanga? Juk tiek dėstytojai, tiek studentai turi kur kas daugiau problemų, kurias turi spręsti kiekvieną dieną. Aukštųjų mokyklų vadovai turi galvoti, kaip efektyviai panaudoti resursus, įskaitant dėstytojų darbo laiką. Studentai susitelkia į siekį, kaip gauti aukštąjį išsilavinimą, kuris leistų jiems padaryti sėkmingą karjerą ir gauti gerai mokamą darbą. Galbūt reikia tiesiog užmiršti šį klausimą ir leisti viskam klostytis savaime? Galbūt, jei mes manome, kad aukštasis mokslas yra kaip tik toks, kokio mums šiandien reikia. O jei vis dėlto tobulėti dar yra kur, sustokime ir paklauskime savęs: kas yra aukštasis mokslas ir kaip jis turi veikti šiandien, XXI amžiuje?

Straipsnis parengtas remiantis Roberto Barnetto knyga „Aukštojo mokslo idėja“ (The Idea of Higher Education)

372 views
bookmark icon