A. Hyland: Airijos patirtis – kaip ugdyti XXI amžiaus mokytoją?

2019 m. vasaris


Skirstydama finansavimą Airija prioretizavo švietimą dar 1960-ųjų metų viduryje. Nuo to laiko pasiekta išties daug – mokytojus Airijos gyventojai sieja su aukštu statusu visuomenėje ir pripažįsta didelę mokytojo darbo svarbą. Tai lemia, kad konkursai į pedagogikos studijas – vieni didžiausių ir pritraukia gabiausius jaunuolius. Dėl patekimo į vieną studijų vietą vidutiniškai konkuruoja penki pretendentai. Patirtimis, kaip tai Airijai pavyko įgyvendinti, dalinasi Nacionalinio Airijos Korko universiteto (angl. University College Cork) profesorė emeritė Aine Hyland.

Kokia yra Airijos švietimo sistema šiandien?

– Pagal įvairius duomenis, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimo PISA, vertinant moksleivių ir studentų įsitraukimą į mokymąsi bei jų pasiekimus visose švietimo pakopose (pradiniame, viduriniame ir aukštajame moksle), Airija yra viena sėkmingiausių šalių Europos Sąjungoje.

Galime pastebėti daug panašumų tarp Airijos ir Lietuvos. Abi šalys yra palyginti nedidelės, negalinčios pasigirti didele populiacija. Nors savivaldybės vaidina labai svarbų vaidmenį, aprūpinant ir skirstant lėšas Lietuvos mokykloms, už mokytojų įdarbinimą yra atsakingos individualios mokyklos. Tai toks pats atvejis, kaip ir Airijoje. Tačiau kadangi Airijos ekonomika pastaraisiais metais labai sustiprėjo, viešasis švietimo finansavimas, ypač kalbant apie mokytojų atlyginimus, yra kur kas dosnesnis negu Lietuvoje.

Kaip Jums pavyko pasiekti tokios mokytojo profesijos sėkmės Airijoje?

– Mokytojo profesiją Airijos gyventojai visuomet labai vertino. Nuo seno mokytojo profesija yra siejama su aukštu statusu, dideliu poreikiu. Istoriškai mokytojams būdavo mokami aukšti atlyginimai ir didelės pensijos, o tai atspindėjo jų palyginti aukštą statusą visuomenėje.

Dėl 2008–2014 m. vykusios ekonominės krizės pradedančiųjų mokytojų atlyginimai buvo sumažinti. Tai, žinoma, padarė tam tikrą neigiamą įtaką naujų mokytojų pritraukimui į mokyklas. Kaip bebūtų, ilgai netrukus buvo imtasi žingsnių, siekiant atstatyti atlyginimus į prieš krizę buvusį lygį. Mokytojai ir mokytojų profsąjungos aktyviai rūpinasi, kad būtų pasiektas pilnas finansavimo atstatymas.

Mokytojo atlyginimas Airijoje prasideda nuo 35 tūkst. eurų (iki mokesčių) per metus ir, priklausomai nuo atsakomybių sričių, gali siekti iki 70 tūkst. eurų (iki mokesčių) per metus. Mokytojo pensiją, kurią asmuo gauna mokytoju dirbęs 40 metų, sudaro 50 proc. atlygio, gauto prieš pat jam išeinant į pensiją. Kaip ir kiti viešojo sektoriaus darbuotojai, mokytojai Airijoje tradiciškai į pensiją išeina būdami 65 metų amžiaus.

Koks yra raktas į sėkmę, steigiant mokytojų kompetencijos centrus Airijoje? Kokius iššūkius teko įveikti, įgyvendinant šią pertvarką?

– Iki 2012 m. Airijoje buvo daugiau nei 20 skirtingų pedagoginių studijų programų teikėjų (švietimo kolegijos, universitetai, technologijos institutai). Remiantis profesoriaus iš Suomijos Pasi Sahlberg vadovaujamos tarptautinės komandos apžvalgos rezultatais, 2012 m. Airijos Vyriausybė nusprendė imtis aukštųjų mokyklų konsolidacijos – esamas mokytojų rengimo institucijas sujungti į 6 kompetencijos centrus, įkurtus 6 universitetuose.

Konsolidacijai buvo numatytas 5 metų laikotarpis. Atliktai pažangai įvertinti 2018 m. buvo vėl pakviestas profesorius P. Sahlberg. Vertinimo ataskaitoje pokyčius jis įvertino teigiamai. Nustatyta, kad 3 iš 6 centrų jungimaisi šiuo metu jau sėkmingai baigti, du – beveik baigti, vienas – reikšmingai nepažengė susijungimo link. Pastarajame buvo numatyta sujungti du didžiausius ir seniausius Airijos universitetus. Visgi šie universitetai pažymėjo didelę svarbą išlikti atskirais centrais. Po apsilankymo juose profesorius šiai nuomonei pritarė ir Vyriausybei rekomendavo jų nejungti ir vietoje 6 palikti 7 mokytojų kompetencijos centrus.

Konsolidacijos sėkmė tam tikra dalimi buvo susijusi ir su reglamentavimu – mokytojo kvalifikacijos teikėjams palikta autonomiškumo teisė. Todėl vieno centro konsolidacijos procesas skyrėsi nuo kito. Svarbiausias susijungimo sėkmės faktorius buvo lyderystė ir resursai. Pats centro vadovas turėjo tapti proceso vedliu. Tiems, kurie pokyčius įsisavina efektyviausiai, buvo skirtos ir papildomos paskatos (valstybės rėmimas, papildomi ištekliai).

– Kaip paskatinti mokytojo profesiją rinktis gabiausius abiturientus?

– Mokytojo profesija Airijoje pritraukia geriausiai besimokančius jaunuolius – tuos, kurie yra motyvuoti, kurie iš tiesų nori būti mokytojais ir turi sėkmingus akademinius rezultatus. Dauguma jaunuolių patenka į pedagogikos studijas, vos tik pabaigę vidurinę mokyklą. Į lygiagrečiąsias pedagogikos studijas įprastai įstoja tik geriausiai studijoms pasirengę – penktadalis visų kandidatų (jie vertinami pagal baigiamojo vidurinės mokyklos egzaminų rezultatus). Atitinkamai, tik geriausiai pasirengę kandidatai priimami į nuosekliąsias studijas.

Mokytojo profesiją visuomenė gerbia ir sutaria, kad ji turi būti gerai apmokama. Tai taip pat kuria didesnį profesijos patrauklumą. Viskas eina ratu: atlygio dydis ir profesijos statusas visuomenėje – neatsiejama. Sąlyginai aukšti atlyginimai pritraukia gabiausius studentus, o visuomenė ir Vyriausybė yra pasirengusi mokėti gerus atlyginimus ir sudaryti geras darbo sąlygas kompetentingiems mokytojams.

Kodėl yra reikalinga prognozuoti mokytojų poreikį?

– Esant mokytojų pertekliui, neišvengiamai bus susiduriama su mokytojų nedarbu. Tiesa, nedarbas gali egzistuoti tik tam tikruose mokomuosiuose dalykuose, tačiau visuomenė to gali nesuprasti ir sieti su visa sistema. Tuomet jaunuoliai, besirinkdami profesiją (klausydami tėvų ir bendraamžių patarimų), mokytojo karjeros gali net nebesvarstyti.

Kita vertus, jeigu egzistuoja didelis mokytojų trūkumas, mokyklos gali įdarbinti mokytojus, kurie nėra pakankamai kvalifikuoti mokyti. Arba – gali būti susiduriama su situacija, kai mokykla negali pasiūlyti tam tikrų mokomųjų dalykų. Laikui bėgant,  tai gali turėti rimtų pasekmių darbdaviams ir apskritai visai šalies ekonomikai. Ilgalaikėje perspektyvoje, esant mokytojų trūkumui, nukenčia visi.

Mokytojų planavimas ir politikos formuotojų noras priimti informuotus sprendimus, grįstus gero modelio prognozavimo rezultatais, gali padėti išvengti mokytojų pasiūlos ir paklausos disbalanso ir su juo susijusių pasekmių virtinės.

Kokie yra pagrindiniai efektyvaus mokytojų poreikio planavimo veiksniai?

– Kai kurios šalys sistemingai ir reguliariai prognozuoja mokytojų poreikį. Kitos – tik tada, kai pastebi, kad tarp mokytojų pasiūlos ir paklausos stinga balanso. Lietuvoje, kaip ir Airijoje poreikis kurti mokytojų prognozavimo modelį atsirado tada, kai paaiškėjo, kad kai kuriuose mokomuosiuose dalykuose egzistuoja mokytojų trūkumas, kituose – perteklius. Galite pasidžiaugti buvusios Švietimo ir mokslo (dabar – ir sporto) ministerijos iniciatyva sukurti įvairiais prieinamais duomenimis grįstą mokytojų prognozavimo įrankį ir MOSTA sėkme tai įgyvendinant. Vertindamas įvairias prielaidas, šis modelis potencialiai gali būti taikomas ir kitose šalyse ar kitose sistemose.

– Pasidalinkite pagrindiniais savo pastebėjimais apie mokytojo profesiją Lietuvoje. 

– Nors Lietuvos švietimo sistemoje dirba daug puikių ir atsidavusių mokytojų, jų atlyginimai palyginti su Europos Sąjungos standartais yra žemi. Ministerijos siūloma reforma, regis, bandė spręsti šią problemą. Jeigu palyginti su kitais sektoriais mokytojams bus ir toliau mokami maži atlyginimai, natūralu, jauni žmonės šios profesijos nesirinks.

Pastebėtina ir tai, kad mokytojų populiacija Lietuvoje sensta ir tai yra netipiška Airijai. Pagrindinė senstančios mokytojų bendruomenės priežastis yra tai, kad lietuvių mokytojai, atvirkščiai nei Airijoje, būdami 65 metų amžiaus neprivalo išeiti į pensiją. Buvau nustebusi sužinojusi, kad Lietuvoje yra keletas mokytojų, kurie vis dar dirba būdami 70 ar 80 metų amžiaus.

Ar galėtumėte pasidalinti savo rekomendacijomis, kaip padaryti Lietuvos švietimo sistemą efektyvesne?

– Švietimo sistemą stipriai pagerintų didesnės investicijos. Investicijos turi įtakos ne tik profesijos patrauklumo ir mokymo kokybės kėlimui, bet kartu ir visos šalies ekonomikos stiprinimui, vaidindamos svarbų vaidmenį mažinant emigraciją, didinant populiaciją ir jos gerovę.

Prieš penkiolika metų Airija susidūrė su panašiomis problemomis – mažu įsitraukimu į aukštąjį mokslą, prastai išsilavinusia darbo jėga, didele emigracija, žemiausiu EBPO bendruoju vidaus produktu. Galop, besivadovaudamos investicijų į švietimo sistemą 1960-ųjų viduryje išleistos ataskaitos įžvalgomis, paskesnės vyriausybės, skirstydamos lėšas, pirmenybę pradėjo teikti švietimui. Nuo to laiko buvo sujungtos mažos mokyklos kaimiškose vietovėse, išvystyta pavėžėjimo į mokyklas sistema, o vidurinis ir aukštasis mokslas tapo nemokamu arba subsidijuojamu.

Gerinant Airijos švietimo sistemą, svarbiu veiksniu nuo 1972 m. tapo ir narystė EEB šalyse (dabar – ES). Kaip ir Lietuva šiandien, taip ir Airija ankstyvaisiais prisijungimo prie EEB šalių metais turėjo daug galimybių pasinaudoti struktūriniais fondais, įgyvendinant daugybę švietimo iniciatyvų. Airija savo ruožtu lygiai taip pat mokėsi iš kitų šalių gerųjų patirčių. Galop investicijos į švietimą lėmė šalies ekonomikos augimą. Pastaruosius keletą metų ekonomika jau grįžta į prieš krizinį lygį.

Pastaruoju metu taip pat dedamos didelės pastangos sumažinti atotrūkį tarp ekonomiškai stipresnėse ir silpnesnėse Airijos vietovėse gyvenančių jaunų žmonių akademinių pasiekimų. Ekonomiškai silpnose vietovėse esančioms mokykloms yra skiriamas papildomas finansavimas. Pastebime, kad atotrūkis šiek tiek sumažėjo, tačiau vienodų švietimo rezultatų užtikrinimas tebelieka dideliu iššūkiu.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

324 views
bookmark icon