P. Baršauskas. Nesiblaškydami reformos rezultatus galėtume pamatyti jau po penkerių metų

2017 m.


 Siūloma aukštojo mokslo reforma visuomenėje sukėlė daug diskusijų tiek dėl to, kam ji apskritai reikalinga, tiek kaip ji turi būti įgyvendinama. Svarbiausias klausimas – ko reforma norima pasiekti. Tad ką pasiekę galėsime sakyti, kad įgyvendinta reforma pasiekė tikslą?

 Pagrindinis reformos tikslas ir esmė –aukštojo mokslo kokybė bei tarptautinis konkurencingumas. Nieko naujo, bet čia yra visa esmė. Reformos sėkmę pamatuoti ir įvertinti galima remiantis keliais kriterijais. Kalbant apie tarptautinį konkurencingumą, galime užsibrėžti tikslą, pavyzdžiui, kad bent du Lietuvos universitetai pasauliniuose aukštųjų mokyklų reitinguose patektų tarp pirmųjų dviejų šimtų geriausių.  Tai jau bus pamatuojamas rezultatas, ne tik tušti žodžiai.

Kitas svarbus aspektas, kurio nevalia užmiršti – tarpdiscipliniškumas. Universitetai turėtų būti tarpdisciplininiai, juose turime matyti mokslo, inovacijų ir studijų simbiozę – tai šiandien yra ekonomikos pagrindas. Neseniai teko kalbėti su vienu iš KTU absolventų, dirbančių Volstryte. Anot jo, jei seniau ten dirbdavo tik ekonomistai, dabar ieškoma žmonių, kurie turėtų tarpdisciplininių žinių, būtų baigę ne tik ekonomikos, bet ir, pavyzdžiui, inžinerijos ar IT mokslus.

Kitas svarbus reformos sėkmės matavimo kriterijus – tarptautiškumas. Europos universitetų tarptautiškumo rodiklis siekiaapie 18 proc., kai Lietuvoje, deja, turime tik 5 proc. Čia kalbame ne tik apie studentus, bet ir apie dėstytojus, mokslininkus. Nuo to, ar pavyks šį rodiklį pagerinti, stipriai priklausys reformos sėkmė.

Taip pat būtina grąžinti prestižą dėstytojams, mokytojams, ko šiandien labai trūksta. Kaip dėstytojo darbas gali būti prestižinis, jei mūsų atlyginimai tris ar keturis kartus mažesni nei Europos vidurkis?  Estams šią problemą pavyko išspręsti sumažinant universitetų skaičių ir koncentruojant resursus. Tokią patirtį pritaikius Lietuvoje, šis klausimas taip pat turėtų automatiškai spręstis.

Kalbėdami apie reformos sėkmę, neišvengiamai turime kalbėti ir apie tinklo optimizavimą. Jo esmė yra ne tiesiog nuspręsti, ką su kuo sujungti, bet atrasti būdų stiprinti minėtus rodiklius, efektyviau naudoti išteklius. Dar vienas labai svarbus reformos tikslas –aiški skirtis, kas yra universitetas, kas yra kolegija ir kas yra profesinė mokykla. Jei visa tai padarysime, reforma bus įgyvendinta.

 Kokie turėtų būti kiti žingsniai po tinklo konsolidavimo?

– Akivaizdu, kad konsolidavimas neturi būti daromas dėl konsolidavimo: jis turi nešti pridėtinę vertę, kokybinį produktą, kokybinį rezultatą. Reikia galvoti tiek apie žingsnius, kurie turės būti padaryti po konsolidavimo, tiek apie tuos, kurie turi būti daromi lygiagrečiai.

Pirmiausia – visi tą žinome – reikia išspręsti programų dubliavimo klausimą. Negali būti taip, kad vieną programą siūlo septyniolika universitetų – tai yra nereikalingas blaškymasis. Kitas klausimas, kuris būtinai turi būti sprendžiamas lygiagrečiai – aukštojo mokslo finansavimo sistemos sutvarkymas. Esmių esmė yra ta, kad turi būti finansuojamas ne kiekybinis rezultatas, o kokybinis, kitaip sakant, vertinami ne įėjimo rezultatai, o išėjimo. Tam nereikia išradinėti dviračio. Mes vėlgi galime pasinaudoti estų patirtimi: jie matuoja kokybinius rodiklius, kaip, pavyzdžiui, absolventų įsidarbinamumas, darbdavių pasitenkinimas ir pan., ir pagal juos skiria finansavimą.

Taip pat reikėtų galvoti apie studijų kokybės užtikrinimą. Pirmiausia reikia sutvarkyti standartinius dalykus, tokius kaip mokslingumas, studentų ir dėstytojų santykis, studijų programų rentabilumas, absolventų įsidarbinamumas, tarptautiškumas, tarptautiniai projektai, darbas su verslu ir pan. Universitetuose tai turėtų būti higieniniai klausimai, apie kuriuos net neverta daug diskutuoti – šių kokybinių rodiklių gerinimo turi būti siekiama kartu su konsolidavimu.

Be to, reikia matyti platesnį vaizdą, ne tik universitetus. Negali būti pamirštas kolegijų tinklas, taip pat reikia galvoti apie visą švietimo sistemą. Jei kelsime tik aukštojo mokslo kartelę, bet į universitetus ateis silpni vaikai iš mokyklų, norimo rezultato nepasieksime. Turime ieškoti būdų, kaip padaryti, kad į aukštąsias mokyklas ateitų geriau studijoms pasiruošę studentai.

 Kaip sutartys su aukštosiomis mokyklomis gali pasitarnauti kokybės didinimui?

– Svarbiausia – turi būti labai aiškiai apibrėžta, už kokius kokybinius kriterijus skiriamas finansavimas. Ne tiesiog už tai, kad buvote labai geri ir susijungėte, ar dėl to, kad turite daug pastatų, kuriuos reikia išlaikyti, bet už konkrečius kokybinius rodiklius. Sutartyse turi būti labai aiškiai įrašyta, kokių kokybinių kriterijų ir principų reikia pasiekti. Pavyzdžiui, jei universitetas turi 5 proc. užsienio studentų, jam gali būti iškeltas tikslas kitais metais turėti 7 proc. Pasiekei – puiku, skiriamas sutartas finansavimas. Jei ne – deja, finansavimas mažėja. Reikia baigti visų gelbėjimą ir pradėti vertinti už kokybinius rezultatus.

 Kaip vienas iš svarbių pokyčių, kuriuos atneš reforma, įvardinamas nemokamas bakalauras. Kaip Lietuvoje galima įgyvendinti nemokamo bakalauro viziją? 

– Nemokamas bakalauras yra graži idėja, ypač, jei kalbame apie valstybinį užsakymą, tačiau šiandien akivaizdu, kad nemokamo bakalauro visiems negalėsime užtikrinti, jei nemažės studentų skaičius. Taigi pirmiausia turime optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą ir taip tikslingiau naudoti valstybės skiriamas lėšas aukštojo mokslo finansavimui.

Tuomet vėl turėtume kalbėti apie kokybinius rodiklius. Nori nenori, turėsime rinktis geriausius ir apriboti priėmimą į universitetus. Vienareikšmiškai reikia kelti įstojimo kartelę,  kad į universitetą ateitų gabiausi, talentingiausi, geriausiai pasiruošę studijuoti studentai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad  nepatekę į universitetus yra išmetami į gatvę – juk tam yra kolegijos ir profesinės mokyklos. Universitetuose sumažėjus studentų, automatiškai gerės ir kokybiniai rodikliai.

Tačiau mano asmeninė nuomonė dėl nemokamo bakalauro yra kiek atsargesnė, nes nežinau, ar mūsų valstybė išties tai pajėgtų. Būčiau šalininkas tokio varianto, kad geriau būtų įvestas visiems vienodas, kad ir labai nedidelis mokestis, o didžiąją dalį studijų kainos dengtų valstybė. Mokestis tegu būna ne už studijas, jis gali būti kaip registracijos mokestis, kaip yra Slovakijoje, bet taip psichologiškai žmogus labiau prisirištų ir atsakingiau žiūrėtų į studijas. Taigi apibendrinant, jei norime, kad nemokamo bakalauro vizija būtų reali, reikia įstojimo kartelės kėlimo, studentų skaičiaus mažinimo ir pilietinio prisidėjimo iš abiejų pusių  – tiek pačių stojančiųjų, tiek valstybės.

 Kokiu būdu būtų galima tobulinti kokybės užtikrinimo mechanizmą Lietuvos aukštosiose mokyklose?

– Tai labai paprasti dalykai. Tai lemia finansavimas: kaip minėjau, turi jį gauti už kokybinius rodiklius ir kokybinius rezultatus, tai yra vienas pagrindinių dalykų. Taip pat turi būti kokybiniai reikalavimai ateinantiems į aukštojo mokslo sistemą. Trumpai tariant, kokybiniai reikalavimai stojančiajam, besimokančiajam, dėstytojui, visiems. Jei juos įgyvendini – gauni finansavimą, jei neįgyvendini – deja.

 Kaip aukštosios mokyklos turi pasiruošti besikeičiantiems darbo rinkos poreikiams?

– Yra keli dalykai, kuriuos mes bandome daryti KTU. Vienas svarbiausių – glaudus bendradarbiavimas su verslu, jo įtraukimas į studijų procesą, visiškai nesvarbu, ar kalbame apie technologinius, socialinius ar bet kokius kitus mokslus.  Universitetas turi dirbti su verslu, pramone, darbdaviais, jie turi dalyvauti studijų procese visais įmanomais būdais: tiek pasakydami, ko jiems reikia, kad reaguojant būtų galima pritaikyti studijų programas, tiek patys ateidami dėstyti, tiek priimdami vaikus į praktiką.

Kitas dalykas –  dėstytojų kvalifikacijos kėlimas,  jų mobilumas. Dabar tai daroma tik tokiais geranoriškais principais, kas nori daro, kas nori –  ne. To turi būti griežtai reikalaujama. Aš dažnai paklausiu dėstytojų, kiek kartų per pastarąjį mėnesį jie lankėsi savo srities įmonėse. Kai kurie supyksta vien už tokį klausimą, nesupranta, kam jiems to reikia. Tačiau dėstytojas, kuris nesilanko savo specialybės terpės įmonėje, nuo vykstančių pokyčių atsilieka šviesmečiais. Aš atsakingai sakau, kad šiandieniniais tempais mums reikia eiti į įmones ir iš jų mokytis: nė vienam dėstytojui tikrai nepakenks palyginti tai, ką jis dėsto, su tuo, kas toje srityje daroma versle. Taigi jie turi kelti savo kvalifikaciją visais įmanomais būdais, įskaitant dalyvavimą versle.

Kitas, kiek filosofinis aspektas, bet visgi universitetas turi ruošti ne specialistą, o išsilavinusį žmogų. Universitetuose studentai turi gauti ne tik specialybės žinias, bet ir kitas kompetencijas, reikalingas būti plataus profilio profesionalu:  pradedant bendravimo, derybų įgūdžiais, oratoriniais sugebėjimais, viskuo, ko reikia šiandieniniame gyvenime.

Taip pat turime galvoti apie neformalų švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą. Pasibaigė laikai, kai pasimokei, gavai diplomą ir gana visam gyvenimui, būsiu inžinieriumi. Jei nieko nedarei, nesitobulinai, po metų tu nebesi inžinierius – mokytis privalai nuolat.

Reaguojant į pokyčius rinkoje be galo svarbūs minėti tarpdisciplininiai, tarpkryptiniai dalykai. Žmogui reikia susimodeliuoti savo kompetencijų komplektą, kad jis būtų paklausiausias rinkoje. Niekas nebeima į darbo gryno mechaniko, bet jei be mechanikos žinių dar mokėsi užsienio kalbas, išmanysi verslą ar elektroniką, tu būsi paklausus. Kartais netgi tenka aukoti gylį dėl pločio, bet turime suprasti, kad tie, kurie pradeda vadyba ir baigia vadyba, šiandien tampa nebereikalingais. O universitetų užduotis – ruošti plataus profilio žmones.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

308 views
bookmark icon