Kur link turi judėti aukštasis mokslas Lietuvoje?

2017 m.


Ko pasiekę sakysime, kad įgyvendinta reforma pasiekė tikslą? Kokie turėtų būti kiti žingsniai po tinklo konsolidavimo? Kaip sutartys su aukštosiomis mokyklomis gali pasitarnauti kokybės didinimui? Kaip galima įgyvendinti nemokamo bakalauro viziją? Kokiu būdu būtų galima tobulinti kokybės užtikrinimo mechanizmą Lietuvos aukštosiose mokyklose? Kaip aukštosios mokyklos turi reaguoti ir pasiruošti besikeičiantiems darbo poreikiams? Šie klausimai buvo pasiūlyti kaip diskusijos atspirtis, pasidalinti savo nuomonėmis.

R. Reimeris. Viešojoje erdvėje netyla diskusijos aukštojo mokslo reformos tema. Reformai keliami pamatuojami tikslai, rodikliai, kuriuos pasiekę galėsime sakyti, jog mums pasisekė. Vienas jų yra universitetų pozicijos reitinguose. Tačiau reikia nepamiršti, kad reitingų yra kur kas daugiau nei QS, kuriuo dažniausiai remiamasi. Mes bandėme siūlyti formuluotę, kad Lietuvos universitetai turėtų užimti ne mažesnę nei 500-ąją poziciją bent keturiuose reitinguose ir ne mažesnę nei 300-ąją poziciją bent keturiuose reitinguose. Tačiau ką apskritai atspindi reitingai? Viena vertus, jie atspindi norą konkuruoti, gerėti, bet, iš kitos pusės, jie nėra absoliutus dalykas ‒ tik kitų procesų atspindys.

Todėl mes taip pat siūlėme pabrėžti tarptautinę dimensiją. Norėtume, kad Lietuvoje būtų žymiai daugiau užsienio studentų, daugiau užsienio tyrėjų ir dėstytojų. Mūsų pasiūlymas, kad dėstytojų ir tyrėjų būtų ne mažiau nei 5 procentai ‒ šiuo metu jų yra apie 1-2 proc. Tai yra tragiškai mažai ir, tiesą sakant, net ta mūsų 5 proc. ambicija yra labai neambicinga.

Taip pat buvo pasiūlyti rodikliai, kurie galėtų parodyti mažėjančias administracines išlaidas, skiriamas aukštųjų mokyklų išlaikymui. Tačiau tai irgi yra labai problematiškas dalykas, nes reikia nuspręsti, kaip mes skaičiuosime: ar pagal tai, kiek skiria valstybė ir kiek ta suma yra panaudojama išlaikyti institucijoms, ar mes skaičiuosime nuo to, kiek institucijos iš viso išleidžia, kas yra jų vidinis reikalas, negana to, tai yra labai sunkiai apskaičiuojami duomenys. Kaip bebūtų, su tuo susiję rodikliai gavo tam tikras reikšmes, ir kaip manote, ar jei tų rodiklių reikšmes pavyks pakeisti, padidinti ar sumažinti, mes galėsime laikyti, kad reforma pasiekė tikslą?

A. Augustinaitis. Visi matome, kad reformos tikslai yra labai neapibrėžti ir migloti. Tai turbūt yra vienas iš reformos Achilo kulnų, nes jų yra ir daugiau. Tačiau galvodamas apie klausimą, kada įgyvendinta reforma pasieks tikslus, mąstau apie tai, kad žiūrint į bet kurį tarptautinį reitingą, reikia nepamiršti ir kaip tai siejasi su mūsų lietuviškąja realybe ir lietuviškaisiais reikalais. Paskutiniu metu plinta skaičius, nesu tikras, kiek jis yra pagrįstas, kad 90 proc. abiturientų norėtų kelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad svarbiausias reformos tikslas būtų toks, kad šita proporcija apsiverstų taip, kad 10 proc. norėtų išvykti, bet 90 proc. norėtų likti čia. Toks skaičius būtų pats geriausias reitingas ir apčiuopiamas reformos rezultatas: tiek kokybinis, tiek kiekybinis. Su tuo susijęs ir kitas skaudulys, kurį estams jau pavyko išspręsti. Antrus metus Estijoje fiksuojama teigiama migracija, tai yra reemigracija ir žmonių grįžimas. Reikia siekti, kad ir Lietuvoje pasivytume bent jau estiškąsias tendencijas.

Antras labai svarbus dalykas ‒ atvirumas pasaulio tendencijoms, tarptautiškumas. Atvirumas pasauliui yra vienas iš svarbiausių rodiklių visais požymiais: studentų, dėstytojų, programų, mokslo krypčių. Tai yra kompleksinė problema, nes šiandieninė Lietuvos aukštojo mokslo sistema faktiškai yra naminė. Kai kurie atskiri mokslininkai, jų grupės, kolektyvai yra tarptautiški, bet pati sistema ‒ tikrai ne. Taigi reformos sėkmę galima matuoti atsidarymu  pasauliui. Tačiau čia kyla  klausimas, ar reforma įvertina tokius dalykus, kurie aukštosioms mokykloms apskritai neleidžia atsidaryti. Pavyzdžiui, Mokslo ir studijų įstatymas: kiek jis leidžia pagal taisykles, statutus ir kitus dalykus įgyti realų tarptautiškumo mastą? Apie vizų politiką, studentiško migravimo politiką čia net nėra ką kalbėti. Tik vienas iš penkių pretendentų studijuoti gauna vizą į Lietuvą, visus kitus pasiima kitos ES šalys.

Trečias svarbus punktas, nors šiuo atveju kalbu iš savo varpinės, bet manau, kad privatūs universitetai turėtų būti kaip antrasis sparnas, turėti savo misiją, vietą ir kompensuoti tuos dalykus, kurių galbūt nepasiekia valstybinio universiteto sistema.

Dėl kitų iškeltų klausimų, pavyzdžiui, ar sutartys gali pasitarnauti kokybės didinimui, manau, kad ne. Jokios sutartys negali pasitarnauti kokybės didinimui, nes sutartys reiškia labai paprastą dalyką: tai yra monopolija ir konkurencijos eliminavimas. Jei turi sutartį, esi ramus, trejiems, penkeriems ar dešimčiai metų. Tu gali nekeisti profesūros, programų ‒ juk tavo kokybė jau pripažinta ir tu visiškai nejudi.

G. Valinčius. Prieš kokius 12-15 metų siūliau įvesti sutartis, užtikrinančias tam tikrus kokybinius aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų rodiklius ‒ šita praktika plačiai taikoma Europos šalyse (angliškai vadinama performance agreement). Esmė tokia, kad finansavimas priklauso nuo to, kas yra įrašyta sutartyje.  Jei sutartis yra tik apie tai, kiek žmonių priimti ir kiek straipsnių parašyti ‒ visiškai sutinku, kad tokiu atveju kokybės negali gauti. Bet jei sutartys surašytos tinkamai, orientuojantis į kokybinių rodiklių pasiekimą, tada galima tikėtis, kad jos veiks. Pavyzdžiui, taikant įvairias metodikas gali būti stebima, kiek parengiama aukščiausio lygio vadovų, koks yra absolventų įsidarbinimas ir karjera, kiek institucijoje ar institucijų grupėje yra išspausdinama mokslinių straipsnių ne pagal formalią metriką, o pripažintuose, aukščiausią reitingą turinčiuose moksliniuose žurnaluose. Ar sutartys veiktų Lietuvoje ‒  klausimas, reikalaujantis atskiro ekspertinio tyrimo ar net eksperimentavimo. Nebūtina iškart apversti visą sistemą, galima daryti pokyčius su norinčiomis bendradarbiauti institucijomis.

A. Augustinaitis. Tai, ką Jūs pasakojate, yra verslinis požiūris, kai ieškote unikalaus sprendimo standartinėje situacijoje. Bet Jūs esate ir mokslininkas ir puikiai suvokiate realybę. Kaip ji gali būti įgyvendinta yra kitas klausimas. Kalbant apie įsidarbinimo dalykus, reikia pastebėti, kad kokios bus sutartys, tokia apskritai bus Lietuvos ekonomika. Jei sutartys neatitiks šiandieninės Lietuvos rinkos situacijos, tai bus žvirblių šaudymas patrankomis.

A. Abišala. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar visi vienodai suprantame, apie ką kalbame. Universitetas šiuo požiūriu iš principo yra licencijuojama institucija. Nesu tikras, ar labai daug žmonių ir daug politikų supranta, kas iš esmės yra licencija. Licencija gali būti taikoma natūralios monopolijos sąlygomis veikiančiai kompanijai, arba ten, kur yra labai riboti natūralūs resursai. Licencija gali būti suteikiama elektros tiekimui arba mobiliam ryšiui, kurį riboja dažnių kiekis. Licencija iš esmės yra sutartis su tiekėju. Čia kalbame ne apie tuos atvejus, kai valdžia suteikia licencijas pardavinėti alkoholiui, bet apie tai, kad valdžia sako, mes tau leidžiame teikti, bet pasirašome sutartį, kurioje pasakyta, kokiomis sąlygomis tau yra skiriami natūralūs resursai arba teisė veikti natūralioje monopolijoje. Tada tiekėjas turi tas sąlygas patenkinti, o jei nepatenkina, yra imamasi priemonių.

Jei apie tas sutartis galvotume kaip apie licencijas, kuriose būtų pasakyta, kad mes tave finansuojame ir tu privalai veikti tokiomis sąlygomis, tai nebūtinai turi būti įsipareigojimas pateikti tam tikrus kiekius ar vykdyti konkrečias programas. Gerai pagalvojus galima nustatyti pakankamai lanksčius dalykus, kuriais nebūtų pažeidžiama ir akademinė laisvė, kas irgi labai svarbu, bet valdžia užduotų tam tikras sąlygas. Ar tai reikia daryti visai aukštojo mokslo rinkai, aš abejoju. Nemanau, kad licencija turėtų būti visai universiteto veiklai: ji galėtų būti tam tikroms sritims. Kitaip sakant, aš neperku pagamintų absolventų iš universiteto, bet mes susitariame, kokiomis sąlygomis jis vykdo savo veiklą ‒ toks sprendimas galėtų patenkinti abi puses.

Vėlgi lyginant su viešaisiais pirkimais, kur yra didelė mūsų problema, kad mes visada per daug tiksliai pasakome, ką norime nupirkti. Daugeliu atveju pasaulyje pirmiausia yra perkama idėja. Jei savivaldybei reikia perkelti žmones per upę, yra sakoma, kad mums reikia perkelti žmones per upę, o ne sakoma, kad mums reikia tilto. Tada vieni siūlo gondolas, kiti keltą, tiltą, tunelį, ar dar kažką. Panašiai reikia galvoti ir apie šį klausimą.

Atsakant į klausimą, ko pasiekę sakysime, kad reforma pasiekė tikslą, remiantis verslo praktika,  pirmiausia reikia išsikelti KPI (angl. key performance indicators)  ir nustatyti jų reikšmes.  Mano pirmasis rodiklis būtų, kad universitetą baigtų ne daugiau kaip 23 proc. vidurinės mokyklos abiturientų, kolegijas ‒ kokie 55 proc., o likusieji profesines, kaip pirmąjį mokslą. Sutikime, kad dauguma žmonių girdėdami apie aukštojo mokslo reformą galvoja apie universitetų reformą, o tai, mano supratimu, yra esminė klaida, nes čia reikia daug platesnio konteksto. Jei tikime, kad universiteto sėkmė susideda iš trijų komponentų ‒ profesūros, universiteto dvasios ir studentų ‒ apie kokią universiteto sėkmę galime šnekėti, jei universitetas gauna studentus už vieną balą?

A. Abišala. Man pagrindinis reformos tikslas būtų iškelti tuos universitetus, kurie lieka universitetais, į universiteto lygį. O kad žmonės nesiveržtų studijuoti į universitetą nors už milijoną, turi būti tinkamas kolegijų prestižas ir, atitinkamai, aukšta jų kokybė. Profesinės mokyklos taip pat turi būti pakankamai prestižinės tiems žmonėms, kuriems to pakanka. Ir dar vienas kritiškas dalykas: turi būti visiškai sklandi galimybė be jokių kliūčių pereiti iš vienos sistemos į kitą, tai yra, baigus profesinę eiti į kolegiją ar universitetą, o ne atvirkščiai, kaip dažnai vyksta dabar. Nesakau, kad viską galima pajudinti iš karto, bet nematant viso paveikslo, atskirai kelti tik universitetų reformos tikslus yra žalinga ir rizikinga.

Ž. Martinaitis. Sakyti, kad reforma pasiekė tikslą, galėsime tuomet, kai turėsime tarptautiniu mastu reikšmingus, aiškiai matomus universitetus. Pirmų 50 vietų visiems žinomuose reitinguose artimiausiu metu nepasieksime, tai nėra Lietuvos pajėgumams, bet sukurti geresnį universitetą, pavyzdžiui, lygiuojantis į geruosius Skandinavijos universitetus kaip Upsala, Aarhus ar Turku galime ir su tokiu potencialu ir finansavimu, kokius dabar turime. Protingai valdant, tai įmanoma padaryti per kokius 20-30 metų.

Dėl klausimo, kokie žingsniai turi būti padaryti po tinklo konsolidavimo, mane neramina, kad dar nežinome, kokie turi būti padaryti žingsniai prieš tinklo konsolidavimą. Be abejo, žiniasklaida mėgsta klausimą, kas su kuo, vedybos-skyrybos, bet esminis klausimas yra „kaip“. Dalis universitetų, kuriuos planuojama sujungti, nešviečia nei pagal vieną rodiklį ir tikriausiai yra kiek pamynę savo universitetinį vardą. Todėl pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti, ar jungdami du universitetus, pridėję vieną  prie vieno, gausime du? Idealiu atveju turėtų įvykti sinergija ir turėtume gauti tris. Tačiau kai kur jungimas gali tapti tiesiog dideliais kaštais ir jei bus padarytas tik mechaniškai, nieko gero neduos. Jei prastą jungiame prie gero, nori nenori, į galvą ateina medaus ir deguto šaukšto metaforos. Todėl pagrindinis klausimas yra kaip, kokiais būdais ir formomis tai bus daroma. Vienas kelias yra, kai jungi du stiprius ir ieškai sinergijos, ir visai kas kita, kai tenka galvoti, ką daryti su universitetu, kuris savo vardo dar  nepateisino?

A. Abišala. Matant visą paveikslą būtų galima geriau formuoti konkrečius žingsnius. Aš nesu tikras, ar reikėjo pradėti nuo universitetų ‒ neturiu pakankamai informacijos. Aš asmeniškai intuityviai būčiau pradėjęs nuo kolegijų. Kalbant apie kitus žingsnius po tinklo konsolidavimo, turbūt jie paminėti tarp aptariamų klausimų. Finansavimo klausimas, be abejo, labai svarbus. Kaip bebūtų skaudu, pinigai lemia labai daug. Vėlgi planuojant reformą reikia nepamiršti, kad planas ir įgyvendinimas yra du kategoriškai skirtingi dalykai. Bet kaip įgyvendinti reformą, kai nežinai, koks planas kitur? Aš, pavyzdžiui, nežinau, gal kas nors žino, koks bus finansavimas po struktūrinės reformos?

A. Augustinaitis. Tačiau mes apie universitetus, kolegijas, profesinį mokslą mąstome šiek tiek stereotipiškai. Šiandieniniame žinių, žinojimo versle kalbant apie pasaulinį lygį šios formos yra jungiamos iš daugelio komponentų, pažangieji universitetai savo programose sugeba įjungti ir koleginį lygį ir netgi duoti profesinius įgūdžius savo naujomis metodikomis, naujomis konstrukcijomis ir mokymosi technologijomis. Sunku pasakyti, ar tai yra sisteminiai dalykai, ar jau matome naujas paradigmas, naujas formas ir naujus modelius, ateinančius į šiandieninį pasaulį. Tai taip pat yra pasirinkimo klausimas, kaip atrodys šita reforma ir kas bus po šito konsolidavimo, kokį kokybinį rezultatą apskritai mes norime pasiekti, ne tik struktūrinį.

Dėl finansavimo ‒ manyčiau, kad šiuo metu koncentruojamasi tik į finansus ir finansinių instrumentų atsimušimą į visas programas. Bet kaip mes matuojame kokybę? Kokybę šiuo metu vertiname ir matuojame pagal išteklius, ne tik pagal finansus: kiek tu turi laboratorijų, profesorių, kiek pinigų skiri, tiek, reiškia, gera tavo kokybė. Neturi? Tokiu atveju tavo potencialas, ryšiai, sprendimai negalioja.

Lygiai tas pats su universitetų skaičiumi. Jei neklystu, keturi universitetai, priklausantys Universitetų pažangos konferencijai, turi virš 70 proc. finansavimo. Ar tai reiškia, kad padarysime tokią didelę reformą, sutaupysime 2 proc., skiriamus Šiaulių universitetui, ir jie nueis kažkuriam iš tų keturių arba juos pasidalins? Faktiškai tiek kokybę, tiek struktūrą, tiek visas reformas matuojame tuo pačiu kriterijumi: kam atitenka piniginis prizas, kas jį ir kokiu būdu išsidalina. Todėl šioje vietoje turime matyti kokybinius rodiklius, parametrus ir visą mechanizmą, kuris suformuoja realius interesus ir netgi realius sprendimus. Bent kol kas finansai yra savitiksliai, lyg prizas, dėl kurio žaidžiama, o ne veikiantys kaip motyvacijos sistema.

G. Valinčius. Dar vienas svarbus aspektas – nors yra darbo grupės išvados, parengtos rekomendacijos, didžioji dalis mokslo bendruomenės gauna informaciją apie tai, kas vyksta, iš žiniasklaidos, ar negausių susitikimų su bendruomene, kurie vyko, mano nuomone, gana pavėluotai. Reikėtų kur kas daugiau informacijos, jos labai trūksta. Nežiūrint to, jau dabar klausiame: ką pasiekę sakysime, kad reforma yra įgyvendinta?

Pirma, kol kas nėra suprasta, kaip galima įgyvendinti reformos planą? Žinoma, be finansų ir vadybinių resursų – nė iš vietos. Bet yra kiti, nematerialūs dalykai, tokie, kaip pasitikėjimas ir noras bendradarbiauti. Galima parašyti labai gerą planą, turėti finansus ir vadybinius resursus, bet jei sistemos dalyviai nenorės bendradarbiauti, pokyčiai nevyks. Jei nuoširdžiai norime reformos, o ne ataskaitų ir pliusiukų, reikia aiškiai suprasti, kad vienaip ar kitaip bus daugybė nuskriaustų žmonių, ar bent tokių, kurie tokiais jausis. Žinoma, galime tiesiog atleisti tuos, kurie neatitinka tam tikro profesinio lygio, kokį norime matyti, bet jei taip pradėsime daryti, viskas strigs.

Vykdant reformą kritiškai svarbu sukurti bent minimalaus pasitikėjimo ir  bendradarbiavimo atmosferą, turėti pakankamai sąjungininkų mokslo ir studijų bendruomenėje, pagaliau  dirbti su žmonėmis, kad jie patys suprastų, kokią vietą kintančioje sistemoje gali užimti. Žmonės, pagrindiniai reformos dalyviai, keičiasi neskubėdami, todėl, greičiausiai, kai kurie pokyčiai vyks lėčiau nei norėtume. Apskritai, kalbant apie aukštojo mokslo reformos „šviesias perspektyvas“,  reikia suprasti paprastą tiesą, kad esminis reformos etapas yra ne planas, o jo įgyvendinimas. Pateiktas reformos planas  daugeliu atžvilgiu yra puikus, kaip iš vadovėlio artikuliuojami baziniai siekiniai ir principai, bet sėkmingam įgyvendinimui reikia įvertinti, mano nuomone, nelabai palankų  kontekstą, kuriame vyks veiksmas. Ar tai bus daroma, nėra aišku? Kol kas esame politinės galios varžytuvių liudininkai.

R. Reimeris. Visa reforma, apie kurią diskutuojame, turi tris ramsčius. Pirma, yra keičiama finansavimo sistema. Antras nepaprastai svarbus klausimas – kokybės užtikrinimo sistema. Taip pat siūloma, kad turėtų būti nemokamos bakalauro studijos. Ar jos reikalingos ir kokį poveikį toks finansavimasgali turėti studijų kokybei?

G.Valinčius. Nemokamas bakalauras yra buvęs Lietuvoje, dabar jis egzistuoja kitose valstybėse kaip Švedija ar Danija. Kitose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė ar JAV, jo nėra, o studijos yra brangios. Taigi, viena vertus, matome, kad  JAV mokslas labai brangus ir ten sukoncentruoti patys geriausi mokslinių tyrimų universitetai,  iš kitos pusės, Švedijos aukštojo mokslo sistema nemokama, bet ir vertinama labai gerai. Tad kodėl vienur veikia nemokamas mokslas, kitur mokamas? O Lietuvoje kol kas nei vienoks, nei kitoks modeliai didesnio proveržio nedavė?

Atsakymas toks, kad kai vertiname geriausius ir reitinguose žiūrime į užimančius aukščiausias vietas universitetus, užmirštame paprastą dalyką, kad geriausiuose Amerikos universitetuose, kurie patenka į QS reitingo 500-uką, mokosi maždaug 8-10 proc. JAV studentų. Likę 90 proc. mokosi silpnesniuose universitetuose, jei vertintume pagal QS kriterijus. Ši proporcija yra atvirkščia Švedijoje.  Švedų geriausi universitetai yra prieinami daugumai piliečių, o amerikietiški itin meritokratiški, su socialinio elitizmo elementais. Mano nuomone, tikslinga gerai įsigilinti į Šiaurės šalių universitetų sąrangos modelį ir, atsižvelgus į kultūrinius skirtumus, adaptuoti jį Lietuvoje.

Praktiškai įgyvendinant nemokamas studijas svarbu matyti paprastus dalykus: „maišas“ pinigų yra tas pats, didesnio kol kas nebus. Jei padarome nemokamą bakalaurą, būtinai turime pasirašyti veiklos sutartis su universitetais, fiksuojančias ir akademinio pažangumo kriterijus, su kuriais studentai gali ateiti mokytis į aukštąsias mokyklas, ir kokybinius studijų rodiklius, ir valstybei svarbius, strateginius siekinius, pavyzdžiui, padidinti STEM studentų dalį šalyje. Sutartys, be abejo, turi būti viešai prieinamos visuomenei. Aukštųjų mokyklų finansavimo sistema pamažu skaidrėtų ir pradėtų veikti pagal suprantamus finansavimo principus. Bet net ir tada rizikos išliks, nes kol kas labai sunku išvengti voliuntaristinių vienadienių politikų sprendimų, o be to ir Konstitucinis Teismas gali išaiškinti, jog racionaliai ir skaidriai veikianti sistema nebūtinai atspindi šalies Konstitucijos „dvasią“.

A. Augustinaitis. Jei studijos ir lėšos bus koncentruojamos keliuose universitetuose, nemokamas bakalauras galbūt būtų netgi siektina vizija. Juo labiau, jei apribotume patį studentų kiekį, jiems užtektų lėšų kokybiškam išsilavinimui. Bet vėl kyla kokybiškumo matavimo klausimas, kitaip sakant, kas yra ta kokybė ir kaip ji nustatoma. Galbūt valstybė formuos užsakymą ir nustatys, kad sociologijos studijoms reikalingas vienoks pereinamasis balas, matematikos – kitoks, gal tokia turėtų būti politika? Bet jei šalia studijuoja mokantys ir nemokantys, tai nebus joks nemokamas bakalauras.

A. Abišala. Šimtu procentu sutinku. Tačiau mano filosofija yra tokia, kad universitetinis išsilavinimas svarbus lygiai visuomenei, lygiai pačiam studentui, todėl manau, kad lygiai vienodai jie turi ir mokėti. Be to, manau, kad reikia eiti atvirkščiai, nuo nemokamo prie visuotinai mokamo, kaip yra Jungtinėje Karalystėje, kur už studijas moka visi vienodai, bet yra lengvai prieinama paskolų sistema, o stipendijų sistema sukurta taip, kad gerai mokydamasis tu tą paskolą net iš stipendijos gali grąžinti. Iš esmės tai yra nemokamas mokslas, nes grąžinti paskolą gavus gerą darbą nėra taip sudėtinga, o jei negausi, paskolos grąžinti taip pat nereikės.

Ž. Martinaitis. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad negalima uždrausti siekti aukštojo mokslo asmenims, kurie yra pasirengę studijuoti ir nori mokėti už studijas. Vadinasi, visiškai nemokamo mokslo negalime padaryti. Kita vertus, Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad nemokamas mokslas yra gerai besimokantiems. Tad nekeičiant Konstitucijos, ką galime padaryti sistemoje dėl finansavimo, tai mažinti krepšelių skaičių, bet didinti jų svorį. Taip pat verta diskutuoti apie finansavimo mechanizmus – kaip ir pagal kokius kriterijus valstybės lėšos paskirstomos aukštosioms mokykloms, tačiau nekeičiant Konstitucijos diskusija apie nemokamą mokslą kol kas yra tuščia.

R. Reimeris. Dar vienas klausimas, kurį reikia paliesti, kad keičiantis aukštųjų mokyklų tinklui , greičiausiai keisis finansavimas, kaip į tai turi reaguoti kokybės užtikrinimo mechanizmai ir kokie kontroliniai mechanizmai turi įsijungti?

A. Abišala. Išorinis formalus vertinimas yra reikalingas ir naudingas, bet jis kokybės labai mažai užtikrina – jis yra procesinis. Proceso pusė valdant kokybę yra labai svarbi, bet turinio kokybės jis praktiškai neliečia. Turinio kokybę galime užtikrinti tik vienaip – per tikslų pasiekimą. Jei protingai suformuluoti tikslai, kokybę galima valdyti per finansavimą.

Kaip gudriau sugalvoti tikslų suformulavimą, jei ne per licencijavimą, aš nelabai žinau. Reitinginiai tikslai kažin ar yra patys praktiškiausi. Kaip vienas iš komponentų, kaip žinomumo, prestižo patvirtinimas, galimybė tarptautiškumui didinti – taip, bet reitingai tikrai negali būti vienintelis tikslas. Turi būti vertinama, kas įdedama ir kas iš to gaunama („input“ ir „output“). Įėjimas, kitaip neįsivaizduoju, turėtų būti siekiančių universiteto studentais kokybė. Tada pats universitetas būtų suinteresuotas kelti kartelę ir nepriimti bet ko. Dėl išėjimo kokybės mokslo pasaulyje niekas nesugalvojo geresnio vertinimo nei citavimas. Gal dar galima vertinti įskaitines sutartis, indėlį į inovacijas, studentų pasiekimus pabaigus, ką visas pasaulis supranta.

Reimeris. Lyg ir panašus modelis dėliojasi. Jis tikrai nėra absoliutus, bet jei finansuojame per sutartis, finansuojame už rezultatus, atpalaiduojame nuo kokybės palaikymo ir pačios institucijos tą kokybę užtikrina, nes matuojame rezultatą.

Augustinaitis. Tuomet grįžtu prie praeitoje diskusijoje minėtos idėjos apie progresinį finansavimą pagal įėjimą ir išėjimą. Tokiu atveju kiekvienas universitetas turi pats nusistatyti kartelę, ar du, ar septynis, ar devynis balus, pagal tai gauti finansavimą, ir paskui žiūrėti, kas išeina, ir vėl gauti finansavimą, o ne nurėžti visiems galvas ir kojas kaip Prokrusto lovoje. Ir dar vienas niuansas kalbant apie nemokamą bakalaurą: nemokamas bakalauras ir sutartys labai gerai dera, o mokamas bakalauras ir užsakymas – labai sunkiai.

A. Abišala. Jei kalbame apie kokybės turinį, procesinę kokybės kontrolę palikti reikia kaip resursų pasitikrinimą. Kaip vyksta versle: jei turi potencialų, rimtą užsakymą, pas tave pirmiausia atvažiuoja, pasitikrina, ką tu turi, ką esi anksčiau padaręs, tada jau turi gaminti pavyzdžius. Bet visi pradeda nuo resursų ir, jei jų neturi, viskas tuo baigiasi. Tad vertinimas pagal resursus tvarkoje, bet finansavimas jau kitas dalykas – čia reikalinga kokybės kontrolė. Kalbant apie atitikimą numatytiems kriterijams, tai gali būti nurodyta licencijoje, dar gali būti tokia kaip generalinė licencija su priedais, kad būtų parengta bendra bazė, o paskui nurodomi skirtumai: taip visi nevertinami aklai vienodai, bet atsižvelgiama į kiekvieną instituciją.

Ž. Martinaitis. Apibendrinant, manau, reformą būsime pasiekę, jei turėsime gerus skandinaviško lygio universitetus. Matyt, tai yra modelis, į kurį galėtume lygiuotis. Ne tik dėl to, kad jie yra žinomi, konkurencingi tarptautiniu mastu ir pritraukia užsienio studentus, bet, kas labai svarbu, jie turi reikšmingą poveikį vietinėms visuomenėms. Mes irgi turime galvoti ne tik apie universitetą pasaulyje, bet ir apie universitetą Lietuvoje. Mano vizija būtų, kad universitetai būtų labai aiškiai orientuoti į excellence, be jokių socialinių kompromisų. Turime nustoti save apgaudinėti, kad gal žmogus neįstojo, bet pasimokys ir viskas pasikeis, kad gal čia atitinka to specifinio regiono poreikius, nors jis yra vos už poros šimtų kilometrų. Visi tie kompromisai, kurie leidžia padaryti išimtis iš excellence, ir neleidžia to pasiekti.

A. Abišala. Netikiu reformos sėkme be darbo su interesų dalininkais ir be bendro visos švietimo sistemos konteksto. Negalime eiti į universiteto excellence, kol žmonės, norintys siekti aukštojo mokslo, bet be universiteto, niekur kitur to aukštojo mokslo nemato. Manau, kad kolegijų aukštojo mokslo lygis turi būti daug stipresnis, kad universitetų reforma būtų sėkminga. Jei taip būtų, neturėtume kalbėti apie universitetų ir darbo rinkos poreikių santykį. Grynąja prasme šnekant, tai yra absurdas. Universitetas nemoko konkrečiai darbo rinkai, netenkina konkrečių poreikių ir neturi tenkinti. Bet kažkas turi. Kol neturime stiprių kolegijų, negalime šnekėti apie universitetus kaip apie išsilavinimo, o ne apie išsimokslinimo instituciją.

A. Augustinaitis. Vienaip ar kitaip, visa ši aukštojo mokslo sistema prigyveno tokį tašką, kad negali nesikeisti. Ji lūžinėja kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. Ar atmerkiame akis ir matome pasekmes, ar apsimetame, kad viskas gerai, niekas nuo to nesikeičia. Kokia reformos sėkmė – sunku prognozuoti. Labai norėčiau, kad ji pavyktų, bet kol kas visos prielaidos ir visa analizė rodo, kad veiksnių, kurie trukdo pasiekti idealistinius tikslus, yra pernelyg daug. Bet šita diskusija rodo, kad vis dėlto galima modeliuoti vidinę architektūrą, santykius ir rasti tokius sprendimus, kurie iš nesėkmės veiksnių pavirstų sėkmės veiksniais.

G. Valinčius. Mano vizija, kad mes galėsime pasakyti, kad pasiekta reforma tada, kai didžioji dalis aktyviai besidominčių žmonių pasakys, kad aš supratau, kas čia įvyko ir tai buvo prasminga. Antras dalykas, kada galėsime pasakyti, kad reforma pavyko: jei nebijosime prisiminti jos pradžios. Jei po kelių metų ruošimės kitoms reformoms, reiškia, kažkas praslydo pro šalį.

A. Abišala. Paveikslą galima piešti dviem būdais: arba užsimeti eskizą ir paskui kažką detalizuoji, arba, kaip daro kai kurie dailininkai, galima piešti tiksliai nuo vieno kampo iki kito. Labai bijau, kad mūsų reforma yra tas antras būdas, kuris man, kaip strategijų konsultantui, visiškai nepatinka. Man norėtųsi užsimesti bendrą skėtį, turėti supratimą ir tada pasiimti gabalą, nuo kurio gali pradėti detalizuoti ir daryti. Man neužtenka vaizduotės neužsimetus bendro eskizo matyti visą paveikslą. Ir nepamirškime Pareto dėsnio išvadų: kai padarai 80 proc. reformos, reikia pradėti ruoštis kitai reformai.

230 views
bookmark icon